Yolka in winter

Pastarosiomis dienomis kasdien perdozuoju negatyvių nuomonių apie Lietuvą. Apklausos rodo, kad mes – nelaimingiausia tauta, apklausos rodo, kad mes pasiruošę parduoti laisvę už materialinę gerovę… “RuDelfi” komentatoriai keikia lietuvių tautą, vadina fašistais, “LTDelfi” komentatoriai užsiima tuo pačiu, vartodami gerokai agresyvesnę leksiką… Ir visur tas pats leitmotyvas “Negi už tokią Lietuvą? Nejau už TOKIĄ kovota, draskytasi, lipta po tankais?”

Jis man kelia nuostabą. Už kokią “tokią”? Kuo gi ji ne tokia, kokia turėtų būti? Ar cepelinai apkarto, ar Venta išseko, ar nutilo dainos? Viskuo ji tokia, viskuo normali, ir ašaringos žinutės internete apie negalėjimą nusipirkti mėsos pabrangus šildymui niekaip nesiderina su eilėmis prie picerijų ir netgi rytų virtuvės restoranų, galingomis spūstimis ir didžiuliu piktų piliečių aktyvumu virtualybėje… Mėsos neįperka, o kompiuterius turi… jau nekalbant apie išmaniuosius telefonus, automatines skalbimo mašinas, plazminius televizorius ir kitus savaime suprantamais tapusius buities atributus, kurie dar visai neseniai atrodė viliojanti prabanga.

Aš tikiu, kad daliai žmonių iš tiesų sunku, tačiau kiekvienoje šalyje daliai žmonių – sunku. Vienur mažesnis, kitur – didesnis, skurdas egzistuoja visur, ir nešvengiamai veikia laimės koeficientą…

Tačiau Lietuvoje, berods, savo materialine ir kitokia gerove nepatenkinta absoliuti gyventojų dauguma. Kodėl?

Štai jo Ekselencija Prezidentas apgailestauja, kad lietuvius užvaldęs materializmas. Iš dalies tai tiesa (tiesa, turbūt, ne vien lietuvių atžvilgiu), bet stipresnis veiksnys, man atrodo, yra jausmas, kad mes galime ir esame verti daugiau. Įvairios mainų programos, išvykos, migracija, informacijos srautai mums atskleidžia ne tik tai, kad svetur žmonės gyvena geriau, bet ir tai, kad turtingųjų šalių gyventojai sulipdyti iš tokios pat tešlos, kaip ir mes. Ir tas pajautimas, jog saulėleidžio šalių tautos nėra iš esmės pranašesnės, gimdo neteisybės jausmą… Jeigu jie nėra gražesni/protingesni/labiau išsilavinę/sveikesni bei dar kažkokesni – kodėl, dirbdami tokios pat kvalifikacijos, tiek pat darbštumo ir atsidavimo reikalaujančius darbus, jie gali sau leisti daugiau?

Ekonomika nėra ta sritis, kurią išmanyčiau, bet nereikia būti labai gudriam, norint suprasti, jog aukštu ekonomikos lygiu pasižyminčios šalys savo gerovę paveldėjo, kad ta gerovė kuriama šimtmečiais, ne per 20 metų, kaip mes norėtume. Kaip pasiturinčios šeimos vaikas turi daugiau galimybių lavintis, tobulėti, įsitvirtinti gyvenime, taip ir gerą įdirbį turinti šalis natūraliai turi daugiau galimybių klestėti dabartyje nei ta, kuri daugelį metų buvo pavergta.

Bet juk mums trukdo ne materialinių gėrybių trūkumas, ne. Tos gėrybės tėra viso labo vienas iš vertės matavimo prietaisų, o savos vertės jausmas mūsuose didesnis deficitas negu pinigas. Mes pavydime ne tik ekonominio klestėjimo… Mes pavydime sporto laimėjimų, pavydime genijų, pavydime istorijos ir žinomumo, netgi praeivių šypsnumo. Nelaimingais lietuvius verčia jaustis tiesiog ta garsusis ir daug aptariamas viešumoje kompleksuotumas, kuris, manau, nėra įgimtas tautos bruožas. Jis susiformavo, matyt, dėl ilgo destruktyvaus bendravimo su kita, ženkliai stambesne, ir tokia pat kompleksuota valstybe, kuri vis dar liguistai puikuojasi “o aš pagimdžiau šitiek genijų, o mano tokia teritorija, o mane žino visame pasaulyje, manęs neįmanoma nepastebėti žemėlapyje, bet kokios statistikos suvestinėje aš būsiu matomoje pozicijoje – ir t. t., ir t. t.”. Tame dialoge “jūs niekas be mūsų išteklių – o mes jums negaminsime dešros” mes praradome gebėjimą vertinti save be grubiosios aritmetikos ir priimti valstybę kaip vertybę savyje, savaime. Nesvarbu, kiek pasaulyje žmonių yra girdėję apie Lietuvą. Kodėl kažkieno prastos geografijos žinios gadina mums savijautą? Galbūt, mes patys daug žinome apie Lesotą arba Palau?..

Ir nepaisant tokios gilios, išplitusios po visą šalį ir skausmingos psichologinės negalios, aš manau, kad nepasitenkinimas yra visiškai natūrali ir normali lietuviška reakcija į dabartį, netgi išganinga. Nes viskuo patenkintieji, tegu ir jaučiasi geriau, užkerta sau tobulėjimo galimybę. Nepasitenkinimo būsena yra veržli, nepasitenkinimas verčia kažką keisti – kad ir išvažiuoti. Žmonių migracija – normalus ir žavus procesas, ir puiku, kad mes jame dalyvaujame. Kaip ekonomikos neišmanėlė, aš negaliu įvertinti, kiek žalos atneša lietuvių nuotekis į Airiją, bet aš nutuokiu, kiek žalos atneša žmonių uždarymas vienoje teritorijoje. Meilė tėvynei neturi būti priverstinė, kaip jokia meilė. Žmogui reikalingas pasirinkimas. Ir žinoma, niekas taip nepraturtina, kaip kelionės. Tiesą pasakius, tik keliaudami lietuviai ir įgijo galimybę susikurti tą mitą, kad blogai gyvena…

Mitą? Taip, man atrodo, vis tik mitą. Aš pati esu zyzla, kuri reguliariai pasiguodžia, kad niekada gyvenime neįpirks jokio būsto… Bet… o kurioj šaly po poros metų darbo vos įgijęs patirties specialistas pasistato namą? Arba bent jau fundamentą? Atsakomybė dėl to, kaip mes gyvename – tik ant mūsų pečių. Mes patys ingoruojame valstybę, patys ją bandome apgauti. Man mikriukų vairuotojai jau išmoko duoti kvituką – tikriausia, užknisau… Bet kiek yra tų situacijų, kai neimamas čekis, kai dalis atlyginimo mokama (ir priimama!) vokeliuose, kai, radus įstatymo spragą, supuolama ja naudotis… Be abejo, mokesčiai slepiami dėl to, kad jie yra neretai neadekvatūs, bet vienintelis kelias juos sumažinti yra juos mokėti…

Bet ir ta iš tiesų tamsi mūsų realybės pusė – nėra lietuviška… Nesame vienintelė tauta žemėje, linkusi sukčiauti. Suvokdami save ir valstybę kaip du atskirus subjektus ir netgi priešingas stovyklas, elgiamės lygiai taip pat, kaip didžioji dalis pasaulio piliečių. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei amerikiečiai savų išrinktųjų nedievina, ir savanaudiškumas nesvetimas jokioje pasaulio dalyje. Aš neturiu recepto, kaip tai peržengti, bet tiesiog galiu išsakyti nuomonę, kad to nereikėtų priimti kaip kažkokios unikalios lietuviškos negandos.

Aš jaučiuosi dėkinga tiems, kurie kovojo už tokią Lietuvą. Žinau, kad, jeigu kiltų būtinybė – mes kovotume ir dabar. Nes šitiek pykti ant savo šalies tegalima iš tikrai didelės meilės – meilės, kuri nori matyti savo objektą idealų, neklystantį, o pamačiusi jį realų, nusivilia, ir pyksta. Ir aš tikiu, kad ta reikli idealizuojanti tėvynės meilė išaugs į brandesnį, tikresnį, gilesnį santykį su ja, kai išmoksime ne tik stebėtis, kodėl čia neteka pieno upės tarp kisieliaus krantų, bet ir iš tiesų ją puoselėti, auginti ir jausti atsakomybę.

Štai, ir man tai nutiko… Aš – žmona! Galėčiau rašyti dabar “sėkmės receptų” brošiūrėles su pamokymais -aitėms, kaip iš atkaklių vienišių virsti žmonomis, tačiau aš tai darysiu gal kiek vėliau, auksinių metinių proga ar pan. O dabar, vis dar pilna naujos patirties jaudulio, aš noriu papasakoti apie vestuves. Prisipažinsiu, man tai visuomet atrodė labai keistas renginys… Meilė yra verta šventės, bet ta šventė taip sukarikatūrinta mūsų dienomis. Kalbu ne apie tai, kad pusė priesaikų nepasiteisina, aš nuoširdžiai tikiu, kad tik tikėdami meilės amžinybe galime mylėti iš tiesų giliai ir stipriai. Aš kalbu apie patį šventės modelį. Sėsti į prabangų neįperkamą automobilį, kad pravažiuotum porą kilometrų, puoštis didžiule suknele-kalėjimu, primenančia feodalinius laikus, kai dama tebuvo pasyvus gėrėjimosi ir užkariavimo objektas, nusamdyti brangiausią fotografą, fotografuotis visą dieną, pozuoti rapsų lauke, prie fontanėlio, ant tiltelio ir milijone kitų vietų, kurios porai ničnieko nereiškia, o po to svečiams dideliais kiekiais pilstyti pigiausią vyną, degtinę ir tiekti riebius karbonadus, skambant pusiau fonograminiam popsui… Ir nežinoti, visiškai nežinoti, kam visa tai… Yra merginų, kurios rengia tokį keistą šou ir tuo gali mėgautis, yra ir tokių, kurios sugeba šablonišką vestuvių modelį išpildyti stilingai ir net rafinuotai (pvz, skambant gyvai atliekamam popsui vietoje karbonadų tiekiami sultingi “steikai”), bet mudu, pradėję planuoti vestuves, žinojome – mūsų šventė bus kitokia. Joje nereikės gerti, nereikės kelti milijono tostų už jaunuosius, nebus limuzinų, pūsto sijono, veliumo ir dar dievaži ko. Skambės džiazas, mes šoksim lindyhopą, aš būsiu kuklia balta suknele, vyras – gražiu nauju kostiumu, kuris tiks vėliau kitoms progoms, tortą iškepsiu pati, o į ceremoniją mes važiuosime troleibusu. Pasakyta – padaryta, nepaisant visos mano giminės spyriojimosi ir protestų. Taip viskas ir buvo, taip ir buvo…

Diena išaušo kaip visos kitos. Nei išskirtinės susikaupimo ramybės, nei susierzinimo dėl barbenančio į stiklus lietaus, nei ypatingo pakylėjimo – tiesiog ryto, paprasto atostogų ryto nuotaika. Tiesa, prabudau ne pati – sunerimusi floristė telefonu prašė dar valandėlės puokštės darymui. Nuraminusi gėlininkę, kad savo užsakyto orchidėjų burbulo net nesiruošiu atsiimti iki vidurdienio, užmigti nebeįstengiau – gerklę skaudėjo, ir katinas nepatogiai išsitiesė ant mano kojų. Todėl, silpnu rytiniu balseliu paprašiusi savo seniai prabudusio be-kelių-valandų-vyro įprastinės kavos į lovą, pradėjau teiktis kėlimuisi. Man besivoliojant, jis jau pradėjo ruoštis pasitikti mano tėvus, paimti jiems išnuomoto buto raktus, suvežti reikalingų daiktų likučius į klubą bei parvežti gėlių, o aš tą laiką paskyriau bendravimui su katinu, dušui ir minimaliam bardako likvidavimui – nelabai norėjau, kad stilistei reikėtų vaikščioti šokoladu ir morengais (juk aš visą savaitę prieš tai kepiau sausainius ir vestuvinį tortą!). Atėjus Gražinai, viduje ėmė busti šioks toks jauduliukas, kurį stiprino mano besirenkančios į Vilnių šeimynos skambučiai. Pamažu namai tapo triukšmingi – sūnėnas ir dukterėčia žaidė su mano tėvu, sesuo svarstė, kur pirkti pėdkelnes dukrytei (pirktąsias specialiai vestuvėms paliko namuose), tėtis guodėsi, kad pamiršo batus ir atvyko sandalais, mama su savo pussesere tvirtino man bantą, o aš stovėjau visų pasigrožėjimui – lėlytė – Gražinos (šukuosena ir makiažas), Ingos (suknelė), Arūnos (papuošalai) ir savo pačios kūrinys – linksma ir saugi po ryškia parado pirmininkės kauke. Šiandien visi ir viskas šoka pagal mūsų dūdas – tas suvokimas atėjo labai natūraliai. Nėra nieko linksmiau kaip klapsėti veidrodin milžiniškom priklijuotom blakstienom ir žinoti, kad šiandien esi svarbiausia.

Taigi, nieko nelaukę, mes ir užgrojome savomis dūdomis. Palikę šeimyną ruoštis-puoštis mūsų namuose, apsiginklavę skėčiais (aš – dar ir guminiais batais), lydimi Sandros (fotografės), išėjome iš namų… Šalta! Bet tai buvo ne tas šaltis, kurio aš taip bijau. Kadaise mes su mano gera drauge Nidoje maudėmės naktį jūroje – vėjuotą, tamsią, klastingą naktį teškenomės audringoje šaltoje jūroje. Tuomet nebuvo šalta, nes mes žaidėme su Jūra, demonstravome savo lengvabūdybės ribas, ir šaltis buvo tik dar vienas adrenalino šaltinis. Taip buvo ir šį kartą – mes, jaunikis ir nuotaka, keliavome tuščiais kiemais per balas – pėsčiomis, link troleibusų stotelės – toji išdaiga mus taip linksmino ir atrodė tokia šauni, kad iš šalčio mes tik kikenome. Lietus ir vėjas darė tą avantiūrą dar smagesnę – bepigu prasivaikščioti kiemais šviečiant saulei, o štai per lietų… Nė sekundei nepasigailėjau, kad pasirinkome būti kitokie…

Praeiviai buvo niūrūs – lietus, šalta, diena slogi. Laimingi mergina balta suknele ir kostiumuotas vaikinas mėlyna peteliške vieniems įžiebdavo pavargusiuos veiduos šypsenos šešėlį, kitiems – nuostabą, tretiems – gal net susierzinimą, nes mūsų paprastumas tądien galėjo atrodyti kone šventvagiškas. Visą kelią itin tvarkingai laikėmės kelių eismo taisyklių – pėsčiųjų perėjos nepaprastai derėjo prie mano guminių vaikiškų batų! Pakeliui į CUP`ą papozavome prie lindyhopo studijos, pademonstravome gražiausią mūsų šokio judesiuką, po to – užėjome į minėtą prekybcentrį, į Hesburgerį – valgyti mėsainių ir bulvyčių fri. Kodėl mėsainių? Visų pirma, tai yra linksmas maistas, antra – nors juos nuolat peikiame, laikas nuo laiko jų pavalgome, tad tai ganėtinai autoironiškas valgis mums. Maitinome vienas kitą bulvytėmis, bučiavomės ant eskalatorių, gėrėme pieno-ledų kokteilį dviems šiaudeliais ir vienos stiklinės – žodžiu, darėme tai, ką darome kone kasdien, tačiau šį kartą – objektyvui, prieš kurį iš kailio nėrėmės.

Ant baltojo tilto sutikome dar dvejas vestuves. Pora, keliavusi vienumoje su fotografu, su mumis pasisveikino, o toleliau stovėjęs didokas pulkas į mus net neatkreipė dėmesio – ko gero, tiesiog todėl, kad visi jie buvo smarkiai užimti reiklaus fotografo, gaminusio iš jų kūnų eilinę mega-kompoziciją. Pora kadrų Lukiškių aikštėje (tai buvo vienintelis momentas, kai tikslingai pozavau – reikėjo pasisukioti, kad matytusi sijono grožis), ir mes – bažnyčioje, į kurią įeidami apgadinome kažkokio kito pulko kongenialią mega-kompoziciją.

Dominikonų šventovėje pasijutau kaip namie. Persiaviau, pasipuošiau mėlynom basutėm, drąsinau svečius sėstis bažnyčioje, išdalinau savo daiktus artimiesiems, aiškinau sesei (liudininkei), kur jai būt ir kaip elgtis, bet daugiausia stovėjau išsišiepusi ir galvojau, kad Dievas, turbūt, mums dar nepriėjus prie altoriaus, jau uždėjo ties mūsų vardais paukštuką – turbūt, jau viskas su mumis aišku Jam. Ir galiausiai, visiems susėdus, pasiruošę, persimetame linksmai keletu žodžių su Mindaugu ir žengiame paskui jį taurioje tyloje…

Tą akimirką aš nepatyriau didelio jaudulio, buvo tiesiog šviesiai jauku. Šis momentas nieko nekeitė, mes atėjome patvirtinti akivaizdybę, kad mudu mylime vienas kitą. Po trumpos įžanginės kalbos Mindaugas pakvietė mudu skaityti pasirinktus skaitinius. Prieš mano akis gulėjo mūsų Biblija, atsiverčiau Giesmių giesmės Antrosios giesmės puslapius, ir perskaičiau jos antrąją pusę: “Savo guoly per naktis ieškojau to, kurį myli mano širdis… Ieškojau, bet jo neradau. Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes…” Tiesiog jutau, kaip mano tariami žodžiai keliauja į susirinkusiųjų protus – bent pusė jų žinojo, kaip ilgai, kaip toli aš ėjau link altoriaus, kokiais vingiuotais meilės takais klajojau. Jie žinojo, kad tai – apie mane ir ką aš rašyčiau “sėkmės receptų” brošiūrėlėse netekėjusioms merginoms. Vyras atsivertė kiltą puslapį – ir tai vėlgi buvo apie jį, Trečosios giesmės vidurys “Tu sužavėjai mano širdį, mano sesuo sužadėtine…” Ir aš klausiausi net ne jo skaitomų žodžių, o to, kaip tvirtai, gražiai ir išraiškingai skamba jo balsas, didžiuodamasi, kad stoviu šalia žmogaus, kuris gali skaityti – ir suprasti – ir išjausti – Knygų Knygą – giliau, tyriau ir nuoširdžiau negu bet kas, ką aš pažinojau, nebijodamas to, kad būti religingu ir jautriu vyru nūdien nepopuliaru…

Po Evangelijos skaitymo Mindaugas kreipėsi į mus labai asmeniška, subjektyvia kalba. Jis kalbėjo, kad ne kiekviena pora vyksta į savo vestuves troleibusu, valgo bulvytes fri ir žengia prie altoriaus neišsprendusi savo pirmojo klausimo. Juk mūsų pažintis buvo ginčas – ar muzikinis skonis ir protas yra tiesiogiai susiję, ir mes to ginčo iš tiesų nebaigėme, tad iš tiesų likome neišsprendę savo pirmojo klausimo. Ir jis pasakė, kad mumyse, mūsų elgesy yra paradoksas, tačiau pats katalikų Tikėjimas yra pagrįstas paradoksais, todėl mes turime būti tobuli, gailestingi ir geri kaip Dievas, ir net jei tai atrodo per svari našta ir atsakomybė – mes patys ją užsikrovėme savo paradoksais. Mane, tiesą pasakius, bestelėjo jo didelis pasitikėjimas mumis kaip gerais žmonėmis – aš niekada nesusimąstydavau apie tai, kad tokie žmonės, kaip mes – tiesiog nuoširdūs, normalūs žmonės – gali lygiuotis į Dievą, o gal visuomet turėtų? Tuos žodžius bus gera prisiminti, kai mudu būsime jų verti, ir jie bus labai skaudūs, jei mes kada nuvilsime patys save ir tolsime nuo svarbių idealų, o gal taps juokingi, jeigu mes kada nors atsiversime prieš Dievą, bet jie visuomet liks – kartą ištarti, jie visuomet liks mumyse, tai buvo vieni tų retų, visam gyvenimui svarbių žodžių.

Priesaika man tiek vyro, tiek mano pačios lūpose nuskambėjo savaime suprantamai. Tai yra stiprus teiginys, bet tą akimirką jis mūsų nebedegino, nebešokiravo, nesuvirpėjo ant lūpų, nes jame nebebuvo atradimo, tai buvo tiesa, kurią mudu tiesiog patvirtinome – dar kartą. Ir aš pamaniau, kad daugelis porų, kurios teigia jautusios ypatingą nušvitimą priesaikos akimirką, ko gero, jaučia tiesiog bažnyčios aureolės nekasdieniškumą ir “scenos baimę” – jaudulį, kai į tave žiūri daug akių ir kai būni dėmesio centre.

O po visų sveikinimų, šampano ir mano gražiųjų sausainukų išaušo akimirka, kurios laukiau šiek tiek su baime… Mama paklausė, kur mūsų automobilis. Aš taip natūraliai ramiai atsakiau, kad važiavome troleibusais. Ji buvo šokiruota, pasipiktinusi, sunerimusi – tuoj pat ėmė regzti planus, kuo ir kaip mus vežti, ir prireikė nemažai argumentų, kol įtikinome ją, jog turime kitokių reikalų ir visur nusigausime patys, o jeigu ką – pinigų taksi tikrai turime, tad, jeigu lietus mums pabos – būtinai važiuosime taksi. Kol išsprendėme visą tą pasiginčijimą, aš įkišau kojas vėl į guminius batus (bateliai nuo drėgmės jau buvo pradėję keisti spalvą, ir su jais šalo kojos), užsimečiau ant pečių mamos striukę (darėsi dar šalčiau), atsikračiau puokštės, ir mes su vyru bei fotografe pajudėjome vykdyti tolesnio fotosesinio plano…

Nors jau viršiju numatytąją pasakojimo apimties normą, apie tą planą papasakosiu plačiau. Matote, mes pasiėmėme laužtuvą… Tikrą, metalinį, sunkų… Ir grįžome ant Baltojo tilto. Susituokusios poros mėgsta kabinti ant tilto spynas… Pernykštės – jau surūdijusios, beje… O mes surengėme akciją “Meilės rūdys griauna Baltąjį tiltą”, bandydami (tiksliau, vaizduodami, kad bandome) nuimti nuo tilto vandalų užkabintas spynas. Toliau nukulniavome link “Europos” – tiesiog praktiniais sumetimais – pasišildyti ir atsigerti kavos, nes ir šaltis, ir nuovargis ragino atsipūsti. Sykiu prisiminėme, kad “Europoje” lankėmės savo pirmojo pasimatymo metu – ir irgi tik tam, kad pasišildytume… Iš tiesų, per mūsų pirmąjį pasimatymą mes irgi vaikščiojome po lietumi, tik ne rugpjūčio, o lapkričio! Atsisėdome ant to pačio suoliuko, ant kurio galėjome pirmą kartą pasibučiuoti, bet nepasibučiavome tuomet. Šį kartą bučiavomės, kaip turi būt.

Paskutinė fotosesijos stotelė buvo Laisvės kelias. Šio paminklo statybą abu esame simboliškai parėmę, ten yra plyta su mano vardu – aukštai, pirmoje eilėje, fotografuoti beprasmiška, nesimato, už tai vyro plyta – ganėtinai žemai, ir su labai aiškiai užrašytais jo vardu ir pavarde. Ten įsiamžinome – ir jis vienas atskirai prie savo plytos, ir mudu abu, susikibę už rankų – lyg patys stovėtume už Laisvę. Na, šiuo metu mes stovime kaip naujos šeimos užuomazga, kuri neišvyks iš Lietuvos ir pasistengs pagimdyti ir užauginti gerų Lietuvos piliečių… Bet ilgai šia idėja mes nesimėgavome. Nežinau, ar bus vertingų kadrų, bet mums jau pasidarė šalta, tad nuskubėjome link stotelės…

Į “Jazz kablį” atvykome po jau labai rimtu lietum… Turtingi būsime, oi turtingi… Vakarėlis mums pavyko, nepaisant to, kad dėl kelių paskutinę akimirką atsisakiusių svečių, žmonių buvo visu ketvirtadaliu mažiau negu suplanavome. Pasiteisino ir Vyto pagamintos “servetėlės” iš vinilo plokštelių su mūsų nuotraukomis, kurias svečiai išgraibstė kaip suvenyrus, ir furšetinis maisto patiekimas, ir gėrimų parinktis (vynas ir brendis), ir džiazas – nors niekas ir nepuolė šokti pagal A. Polevikovo kvarteto atliekamas Ellos Fitzgerald dainas, visiems patiko, o ypatingai mano šeimai, kurie tokios muzikos niekada gyvai nebuvo girdėję. Lindyhopo pamokėlė bei Martyno ir Kastės šokis surinko taip pat aukštus reitingus. Ir mūsų pasirodymai, ir mūsų šokis, kurį labai rimtai ruošėme – viskas pavyko tikrai neblogai – ne be vestuvėms būdingo saviveikliškumo, bet vis dėlto gana estetiškai. O vakaro vinimi tapo Antanas, Vyto klasiokas, aktorius, kuris pravedė mūsų vestuves nuotaikingai, intensyviai ir įdomiai. Tačiau didžioji kulminacija buvo mano tooortas. Žinoma, jį kepdama prigadinau nemažai nervinių ląstelių, ir jis man gavosi ne tokios formos, kokios norėjau, ir puošiau jį kitaip, negu norėjau, tačiau vis dėlto man pavyko jį padaryti tvarkingai simetrišką (tai nėra taip jau paprasta, ypač kai didžioji dalis lakštų formuojama rankomis, be jokių formų) ir beprotiškai skanų – aš pati buvau nustebusi, kokie tobulai trapūs gavosi morengai, koks vientisas kremas bei kokie  purūs biskvitai… Tad bala nematė tų papuošimų, visuotinis susižavėjimas tortu bei greitas jo tirpimas svečių burnose atperka tas dvi paras kepybos reikalų, su kaupu! Prie torto išgirdome dar ir “ilgiausių metų”. Žodžiu, vakarėlis prabėgo intensyviai, smagiai ir įdomiai, kokio mes ir norėjome – kad jame būtų įdomu netgi mums.

O kitą dieną – spėkite, kas buvo labiausiai sužavėti? Ogi tie, kas mus daugiausia atkalbinėjo nuo visų mūsų avantiūrų – mama, tėtis, sesuo, ir taip pat – mano tetos, dėl kurių reakcijos į neįprastus sprendimus labiausiai nerimavau.  Jau mama džiaugėsi ir mano tortu, nes tokio tikrai niekur negautume užsisakę, ir džiazu, kurį išgirdo gyvai pirmą kartą, ir alkoholio parinkimu – mat degtinės ir nebūtų kam gerti, ir suknele, su kuria buvau lyg coliukė, ir netgi troleibusais – kitą dieną jai tai jau atrodė linksma ir smagu ir ji jau kone didžiavosi, kad jos dukrelė yra tokios originalios poros pusė.

Ir štai, viskas prabėgo, baigėsi, ir aš dabar su dar didesne ironija žvelgiu į tą vestuvinį ėjimą iš proto ir į save pačią, dar prieš mėnesį panikavusią dėl to, ano ir trečio. Vestuvės yra fainas atrakcionas. Visa, išskyrus patį santuokos sudarymą, jose tėra dekoras, žaidimas. Mums jį pavyko sužaisti visai smagiai ir netgi gaila, kad nėra progos surengti kito tokio brangaus grand-benefiso. Man patiko, noriu pakartot!

Kai norisi lengvo, gaivaus, tirpstančio burnoje skanėsto, ar kai tiesiog reikia visus apžavėti savo konditeriniu stebuklu – tobulai tinka šie pyragai su pudingo kremu. Pieniški kremai visuomet baugindavo mane – atrodė, prisvils, nestings, išbėgs, bus gumuliukai, neskanu… Cho-cho, kaip aš klydau! Taip, kremo ruoša reikalauja vikrumo, negalima snausti pilant krakmolą į pieną – ir tiek, daugiau jokių aukštojo pilotažo elementų, už tai rezultatas – švelnus, viliojantis kremas… Įspėju, kad vieno pyrago užteks tik 4-5 asmenims vienam kartui. Aš vaisiniu pyragu vaišinau 11 valgytojų… Buvo tikrai per mažai…

Na, ir štai jie – išgirtieji pyragai:

Obuolių pyragas su pudingu

Idėja iš “Didžioji kepinių knyga“

Skonis 10 iš 10

Sudėtingumas – 3 iš 5

1 mažam pyragui reikia (originaliame recepte nurodyti dvigubai didesni kiekiai, aš kepiau pusę porcijos. Galima drąsiai dvigubinti ir kepti didelį pyragą per visą skardą):

• 75 g varškės (paėmiau “Mūsų” švelniąją”)
• 3 v. š. pieno
• 3 v. š. aliejaus
• 80 g cukraus
• 0,5 v. š. vanilinio cukraus
• žiupsn. druskos
• 150 g miltų
• 1 a. š. kepimo miltelių
• 20 g vanilinio pudingo
• 0,5 v. š. krakmolo (geriau šiek tiek mažiau, mano kremas gavosi per plauką per tirštas)
• 190 ml pieno
• 1 mažas kiaušinis (originaliam kiekiui – 1 didelis)
• 65 g grietinėlės
• 700 g obuolių

Tešla – ta pati, kaip ir sviestiniam pyragui: varškę sumaišome su pienu, 40 g cukraus, miltus su kepimo milteliais iš pradžių pamažu įmaišome elektriniu plaktuvu, kai tampa per tiršta – įminkome rankomis. Iškočiojam šiek tiek, ir įklojam į sviestu pateptą apvalią formą (pagal mano nurodytus kiekius) arba į skardą (pagal originalius kiekius). Pudingo miltelius, krakmolą ir likusį cukrų reiškia ištirpinti trijuose šaukštuose pieno (kaip ir visuomet ruošiant krakmolą – svarbu gerai jį išleisti, kad nesusidarytų gumuliukai). Likusį pieną užvirinti, pilti plona srovele pudingo masę, vikriai maišant mediniu šaukštu, vos ėmus tirštėti – nukelti nuo ugnies – tegu aušta. Į ataušusį kremą įmaišyti kiaušinio trynį. Kiaušinio baltymą suplakti iki putų, įmaišyti į pudingą. Tą patį atliekame su grietinėle – įmaišome plaktą. Paragaujam ir džiūgaujam, kaip skanu bus. Obuolius nulupti ir supjaustyti galima tuo metu, kol aušta kremas. Kremą sukrečiame ant tešlos, sudedame obuolius, ir šauname į 200 laipsnių orkaitę pusvalandžiui. Valgyti ataušusį (dar geriau – atšaldytą šaldytuve), mėgautis švelniu saldumynu.

Tobulas nuo varškinio minkšto pagrindo iki neprarandančių sultingumo obuolių! Bet didžiausias malonumas – tai kremas, kuriam grietinėlė suteikia švelnumo, kiaušinis – standumo, o pudingo masė – puikų vanilinį skonį. Pudingą drąsiai galima keisti krakmolu su vaniliniu cukrumi esencija arba pačia vanile – vis viena rezultatas bus pieniškas ir vaniliškas, o juk nieko daugiau ir nereikia…

Kitas panašaus tipo ir panašaus kremo pyragas originaliame recepte “Didžiojoje kepinių knygoje” pavadintas “Žemuogių tortas Jamaika”. Kadangi nedėjau nei žemuogių, nei Jamaikos romo, jo pavadinimas –
Vaisinė fantazija vanilinio pudingo tema

Idėja iš: “Didžioji kepinių knyga”

Skonis 10 iš 10

Sudėtingumas – 3 iš 5

1 pyragui prireiks:

• apie 200 g miltų (originaliam recepte parašyta 120 – tai yra klaida, nes tešla gaunasi pernelyg sviestuota, teko pridėti miltų, kol tapo panaši į normalią trapiąją tešlą)
• 0,5 a. š. kepimo miltelių
• 1 kiaušinis
• pak. vanilinio cukraus
• 40 g + 2 v. š. cukraus
• 75 g šalto sviesto
• 4 a. š. želatinos
• 30 g krakmolo (aš naudojau vanilinį pudingą)
• 250 ml pieno
• 200 ml grietinėlės
• 6 v. š. “Amaretto” likerio, romo arba kito gėrimo kremui skaninti
• vaisių papuošimui

Paruošiame trapiąją tešlą: miltus sumaišę su kepimo miletliais persijojame į dubenėlį, viduryje kauburėlis, į jį įmušam kiašinį, ant kraštų išdėliojame šalto svieto gabaliukus, užbarstome vaniliniu ir 40 g paprasto cukraus – šaltomis rankomis suminkome tešlą, įdedame į šaldytuvą pusvalandžiui. Man dėl neteisingų proporcijų originaliame recepte ir dėl karščio tešla ne itin pavyko, nes pridėjusi miltų nebeatšaldžiau jos. Atšaldžius, ją reikia suploti (kočėlu ar atsargiais delnais), įkloti į torto formą, kraštus šiek tiek užlenkiam į viršų (krepšelio forma), subadyti šakute ir kepti 200 laipsnių orkaitėje 20 min. Atvėsinti, ištraukti iš formos.

Kremui pirmiausia reikia išbrinkyti želatiną. Pudingą (arba krakmolą) gerai išmaišyti su 6 šaukštais pieno. Likusį pieną užvirinti, pilti pudingo masę, vikriai išmaišant, ir nukelti nuo ugnies tirštėjantį (vis tai vyksta ganėtinai greit – ne lėčiau nei pienas suputoja užvirdamas). Į kremą įberiame likusio cukraus, pilame likerį (romą ar kt.). Želatiną pakaitinti, kol ištirps (negalima užvirti), įpilti į kremą. Ir palikti ataušti. Į jau atvėsusį, sustingusį kremą reikia įmaišyti plaktą grietinėlę – iki tol kremas gali atrodyti saldokas, o nesaldi grietinėlė jį sušvelnina. Kremą sudedame į trapios tešlos krepšį, puošiame vaisiais. Labai vasariška, gaivu ir visiškai nesotu – galima tiekti po rimtų pietų ar vakarienės.

Joninės man kasmet pralėkdavo nepastebėtos, nešvęstos, neypatingos – kaip viso labo papildomas laisvadienis, kurį galima išnaudoti dykinėjimui arba atidėtų darbų krapštymui. Ryškiausias Joninių prisiminimas ligi šiol – tai keletas laužų, matytų praėjusių metų naktį pro automobilio langus pakeliui į Marijampolę, kur mūsų laukė bandymų užmigti griaudint baliui už sienos naktis – Jonai siautėjo… Bet šį kartą Joninės nutiko kiek kitaip, nes mūsų (mano ir mano mylimojo) gyvenime atsirado vienas spontaniškas ir įdomus žmogus, kuris pasiūlė važiuoti į Kernavę, o mes entuziastingai sutikome, nujausdami, kad priešingu atveju sugaišime visą savaitgalį kur kas įprastesniems užsiėmimams.

Iš pradžių ėmė atrodyti, lyg vakaras žadėtų lėkštą masinį renginį po atkakliu ir persmelkiančiu lietumi: pirmasis įvažiavimas į miestelį pavirtęs kilometrine automobilių stovėjimo aikštele, įvažiavus pro antrąjį – irgi nebuvo galo automobiliams, tvyrojo galingos “masofkės” dvasia ir skvarbi nuobodaus lietaus drėgmė. Gatvėje išrikiuota solidi grandis prekybinių palapinių, kuriose pristatomas asortimentas varijavo nuo tradicinių Kaziuko mugių skanumynų iki Basanavičiaus g. Palangoje aptinkamų gėrybių. Matyt, Joninėms tinka viskas, kuo galėtų susigundyti pirkėjas. Mūsų naujasis draugas iš visos tos įvairovės nusitaikė į girą, kurią, iš vieno indelio, draugiškai gėrėme ratu, po spalvingu mūsų persipynusių skėčių skydu. Labai rituališka, linksma ir vienijanti įžanga į tikresnes Jonines negu tos, kurias galima patirti imituojant šventę persivalgymu ir girtumu.

Pro visus šašlykus ir sausainius, pro traukiančią brandžiu balsu meilės dainas lauko sceną ir gracingą bažnyčią mes ėjome į Pajautos slėnį – tokį gražų, pasakų Neries slėnį, kuriame vyko visiškai kitokia šventė, tvyrojo kiti kvapai ir pasimiršo visa tuštybė, likusi klaidžioti tarp palapinių… Ten įsijungė būtas laikas ir baltų dvasia, kuri viliojo laipioti piliakalniais, žiūrėti į sugeriančią lietų Nerį, patrypčioti prie pagonių dievams skirto aukuro, kantriai laukti, kol dalis kompanijos susipins vainikus, leistis prie upės, stebėtis, kodėl ten sėdinčios moterys traukia graudžias karo dainas, žiūrėti į pirmuosius du plūduriuojančius vainikus ir, įsižiebus laužams, kilti atgal į piliakalnius – spoksot į ugnį ir šokti polką lietuje.

Aš nežinau, kiek autentiškos ir kiek patikimos tos mūsų Joninės, iš kurių išvykome anksčiau laiko, neieškoję paparčio žiedo, neplukdę vainikų, nešokinėję per laužą ir nesiprausę ryto rasa. Bet grįžimas į palapinių šurmulį sudavė tarytum žingsnis iš užuovėjos į pragarą. Neturiu jokių priekaištų tiems, kas sudarė daugumą, kuriai buvo gana pasistumdymo tarp prekystalių ir didesnio ar mažesnio kiekio svaigalų. Nesu autentiškų tradicijų fanė ir nemanau, kad kitoks šventimas negu tas, kurį patyrėm, būtų mažiau gražus. Tačiau tasai šurmulys, masyvios mugės, alus ir užkandžiai visas šventes suvienodina, atima iš jų unikalų žavesį. O ten, Pajautos slėnyje, degė tik Rasos šventės laužai, gaudė tik šia proga prabilę gongai, plyšavo polkutėmis ir valsiukais kapela… Rimta praraja tarp dviejų greta švenčiamų Joninių; tiktai ir tuos, kas pynė vainikus prie Neries, ir svirduliuojančius nuo alaus “jonus” gaubė tas pats nedraugiškas skvarbus lietus ir grynesnis, tikresnis oras, iškvėptas slėnio žalumos ir svaiginantis plaučius pasiilgta gaiva…

Tikrai, tikrai, sūūūrainis yra gardus valgis! Įkvėpta Kąsuvalgyti.lt, šiandien inicijavau šitokį eksperimentą ir savo virtuvėje. Rezultatas – šiek tiek primenantys pirktinius, bet nepalyginamai skanesni sūrainiai. Visi ingredientai sudaro tobulą klasikinio skonio visumą.
Užtrukome apie pusvalandį.

Idėjos šaltiniai: Kąsuvalgyti.lt, video receptas.
Skonis – 10 iš 10
Sudėtingumas – 2 iš 5
4  sūrainiams reikia:

• 4 bandelių
• 200 g faršo (naudojau kalakutienos)
• prieskonių faršui (naudojau įprastą mišinį broileriams)
• 4 salotų lapų
• 4 griežinėlių sūrio
• baltojo ir pomidorų padažų
• 12 rauginto agurko griežinėlių

Pirmiausia ruošiamas faršas. Įmaišome mėgstamų prieskonių, padaliname į lygias dalis. Padaryti ant kepimo popieriaus lapo keturis apvalius faršo “blynus”, tokio pat skersmens, kaip ir bandelės. Uždengti kitu kepimo popieriaus lapu ir įdėti į šaldytuvą kelioms minutėms. Po to kiekvieną faršo apskritimą iškepame keptuvėje iš abiejų pusių. Kadangi naudojau minkštą paukštienos faršą, nebuvo įmanoma jo nuimti nuo kepimo popieriaus, tad aš, apvertusi faršo apskritimą į keptuvę, atsargiai medine mentele atskirdavau mėsą nuo popieriaus. Bijodama sugadinti formą, kepiau po vieną. Gaminimo laikas nuo to ne itin pailgėja – plonyčiai paukštienos faršo blynai iškepa per 3-5 minutes.

O toliau – malonus konstruktorius: ant bandelės salotų lapas, ant lapo – faršinukas, šiek tiek padažų, sūrio gabalėlis, trys griežinėliai rauginto agurko ir kita bandelės pusė ant viršaus. Visą gėrį pašaunam į orkaitę kelioms minutėms, kad išsilydytų sūris.

Jėga, įspūdis nuostabus. Nemėgstu kartoti tuos pačius patiekalus, bet sūrainiai neišvengiamai laikas nuo laiko sugrįš ant mūsų stalo. Jei tik dar bandeles išmokčiau tokias pati kepti, laikyčiausi sūrainių dietos.

Maniau, kad myliu naktį… Maniau, kad jos nebylūs šalti virpesiai pagimdo mano įkvėpimą ir jaudulį, kad tamsos gelmė kuria neregimų pasaulių arkas ir supa mane paslaptingame savo glėbyje, kad būtų gera ir ramu mąstyti. Maniau, kad pasaulio grožis yra gražesnis tamsoje, kaip atrodo gražesnis moters kūnas, išradingai uždengtas medžiaga ir grimu. Šiandien žvelgiu į užsimerkusius Vilniaus žibintus, ir suprantu, kad mylėjau ne naktį, o miegančio miesto žariją…

Vilniaus miesto savivaldybė neturi pinigų šviesai. Mes nesumokėjome, nesunešėme užtektinai duoklės, nenusipirkome paketo “jūsų miestas švyti, kol jūs miegat”. Pėstieji išnyra kelyje kraupiais vaiduokliais, kai automobilio žibintai išrauna iš tamsos susiliejančių su naktimi striukų kontūrus. Kelių šimtų metrų ilgio kelionės pavirsta ekstremalia avantiūra, ir baikštesnių piliečių sąskaita didėja taksi firmų pajamos. Savaitgalio vakarais nebešurmuliuoja ant Tauro kalno žiemos linksmybių mėgėjų gvardija su rogutėmis, pabūgusi tamsos, su kuria galinėjasi vos vienas žibintas. Visa tai nėra fatališka, ir atsargumas, atsakingumas, saikingesnis naktinis gyvenimas efektyviai apsaugo eilinį pilietį nuo visų stambiųjų nemalonumų, kurie gali tykoti neapšviestose gatvėse. Bet kaip liūdna…

Miesto žibintai – vienas esmingiausių urbanistinių simbolių. Miesto žibintai paverčia miestą miestu! Kuo įsimintini, nuostabūs, pritrenkiantys yra Niujorkas, Roma, Maskva, Paryžius? Žibintais! Šviesa! Elektrifikuoti, spalvingi, žaižaruojantys, spiginantys miestai, nukonkuruojantys visas žvaigždes ir besikėsinantys nustelbti mėnulį – štai kas įkūnija tą įkvepiančią, gyvą naktį, kurią tariausi mylinti vien dėl jos pačios. Vilnius niekada nebuvo toks budrus ir spiginantis kaip didieji pasaulio miestai. Jo ramus švytėjimas primena jaukų naminį tortą su žvakutėmis: daug daug žvakučių, tarp jų – tarytum nulipdytos iš marcipano bažnyčių, Gedimino pilies bei Arkikatedros figūrėlės, cukrinis televizijos bokšto smeigtukas… Toks šiltas, santūriu aukso blizgesiu apsigaubęs Gedimino susapnuotas miestas – alsuojantis įmigusio milžino kvėpavimu, išoriškai nejudrus, leidžiantis stebėti jį sustingusį. Ir tuomet, kai visi žibintai stovėjo atsimerkę, jie galėjo matyti pavienius svajoklius, kurie mėtydavo akmenėlius į jų atspindžius Neryje, matuodavo žingsniais atstumus tarp bažnyčių ir juokdavosi, trumpam nubaidydami mažą lopinėlį didingos švytinčio miesto tylos.

Dabar miesto žibintai užsimerkę… Skurdžias šviesos properšas kuriantys neišjungtieji šviesstulpiai sutirština tamsą tarp jų ir gailiai sulinguoja nuo vėjo, tarytum šviesos našta, nepadalyta su kaimynais-žibintais, būtų pernelyg didelė. Ir ne gatvių grožio, ir ne savo saugumo pagailiu, žiūrėdama į užmerktas Miesto akis, o pykstu dėl demonstratyvaus, begėdiško (netikro?) skurdo. Kaip tyčia susiluošinęs savo kūną ubagas ištraukia savo pūlinius, kad praeiviai susimokėtų už jiems jo keliamą šiurpą, taip Vilnius valdininkų valia sustoja išvertęs kišenes, ir su gailia prašytojo šypsenėle atveria visų akims purvino sniego krūvas ir menkai apšviestas gatves.

Slogu matyti gestančią naktinio miesto žariją. Įdomu, ar padengtos skolos galės sugrąžinti tai, ką atima iš žmonių užtvindžiusios Vilnių neprašytos sutemos? Ar jie nupirks laimės hormonų, kad nuplautų tą slogumą? Prifarširuos energinėmis tabletėmis privargusią, suirzusią policiją? Sutaisys druskos išėstus batus? Kokiu būdu bus sugrąžinta ta energija, kurią pasiglemžia kasdienė Vilniaus skurdo demonstracija?

Tik žvaigždės ištiesia gestančiam Vilniui savo gležnus pagalbos spindulius… pro užmerktas Miesto akis gali gerai matyti dangų, ir žvaigždes. Žvaigždės šiomis dienomis šviečia ryškiau.

Faršas, troškintas konservuotuose pomidoruose – kas gali būti paprasčiau ir skaniau? Bet prie ko čia mėėėtos? Mėėėtos ir mėėėsa? Netgi mėtos arbatoje mane neypatingai žavi, o mėtos šokoladiniame pyrage arba braškių pūtėsiuose iš viso, anot mano receptorių – tik skonio gadintojos. Nesu mėtų fanė, ir iki šiol pripažinau tiktai mėtų-vanilės šaltąją arbatą su laimu. Tačiau dabar aš žinau, kam iš tiesų sutvertos mėtos. Mėtos sutvertos mėsos troškiniui gardinti! Ir jeigu netikite – tiesiog pabandykite. Truputis kvapnių žolelių pavers valstietišką troškinį rafinuotu, gurmanišku, pikantišku patiekalu. Jeigu nemėgstate mėtų, galite staiga pamėgti, o jeigu mėgstate – bandykite būtinai.

Nepamenu, kiek užtrukau begamindama. Šaltinyje nurodyta, kad gaminimui užtenka 40 minučių.

Idėja iš “Lengvi receptai II”

Skonis – 9 iš 10.

Sudėtingumas – 1 iš 5

2 porcijoms reikia:

• 250 g faršo (aš ėmiau veršieną)
• svogūniuko
• aliejaus
• mažos (400 g) skardinės smulkintų pomidorų savo sultyse
• prieskonių, pipirų
• 1 česnako skiltelės
• druskos
• švežių arba džiovintų (1,5 a. š.) mėtų

Faršą su trupučiu prieskonių (tinkamų faršui, mėsai) pakepiname keptuvėjė, aliejuje. Bekepdami greitai susmulkiname svogūniuką. Faršą suverčiame į puodą ar troškintuvą, o į keptuvę (neplaudami) suberiame svogūniukus. Kai jie suminkštės, paauksės, supilti ant mėsos. Puodą dedame ant nedidelės ugnies, supilame pomidorus, smulkintas mėtas (naudojau šviežias – tokį nedrąsiai nedidelį ryšelį, bet aromato nepristigo…), pipiriukus, česnaką, ir troškiname pusvalandį, pamaišydami, paragaudami, ir pabaigoje pagardindami druska ar dar kuo, ko gali trūkti skonyje. Man asmeniškai nieko nebetrūko

Skonis – netikėtas, aromatas – neapsakomas. Ir kas galėtų pagalvoti kad paprastas faršo troškinys taip puikiai pagerinamas paprasta kuklute mėta?

Paprastai rašiniai, kurių pavadinimas yra klausimas, baigiami atsakymu į tą klausimą. Aš gi, nesitikėdama, kad visi iki vieno užklydusieji skaitys visą tekstą, pradedu nuo atsakymo. Vyras ir moteris yra tiesiog asmenybės, kurios gali būti priešai, gali būti partneriai, gali būti pora, šeima, meilužiai, draugai, bet niekada, niekada nebus iš tiesų tuo, kas jiems bandoma primesti daugelyje dedikuotų meilės klausimams rašliavų, kurių tiek pilni spalvotieji ir nespalvotieji periodiniai skaitalai.

Aš esu moteris, ir manęs visai neerzina vyrai. Madinga dejuoti “vyrai ir moteris niekada nesupras vienas kito”. Tai tiesa, bet ar supras kada nors vienas kitą du vyrai arba dvi moterys? Juos gali sieti kažkokie pomėgiai, vertybinės nuostatos, politiniai įsitikinimai, bet taip pat juos skirs daugybė dalykų, ir tų skirtumų visuomet begalės, tiktai jie daug mažiau dramatizuojami, nes su savo lyties žmogumi nėra siekiama tokio didelio artumo (homoseksualizmo atvejų neaptariu). Manau, jeigu būtų trokštama artimai susidraugauti su visa žmonija su tokiu pat ūpu, kaip stengiamasi įtikti visiems priešingos lyties atstovams, paaiškėtų, kad ne tik vyrai – iš Marso, o moterys – iš Veneros, o kiekvienas asmuo vis iš kitos planetos.

Pažiūrėkime, ką google`as atsako į užklausą “vyras ir moteris”:

“Moters vaidmuo yra būti atsakingai šeimos viduje – rūpintis buitimi, vaikais, namų jaukumu, o vyro — veikti už šeimos ribų – užtikrinti finansinį gerbūvį, įgyvendinti globalius sprendimus.” – sunku patikėti, kad XXI-ame amžiuje žmogus, tiriantis šeimos santykius gali štai taip, iš lempos mėtytis tokiais storais teiginiais… Aš esu mačiusi per daug vyrų, kurie sėkmingai naudojasi dulkių siurbliu,  prašmatniai kepa bulvinius blynus, kutena bei supa ant rankų dukrytes ir sūnelius, kad tikėčiau pirma teiginio dalimi. Antrąją gi dalį paneigia faktai, jog finansinis gerbūvis, bent jau Lietuvoje, sunkiai sukuriamas vieno asmens, o dėl globalių sprendimų, numetamų ant galvos nepasitarus, galima užsitarnauti skandalą namuose…

Ten pat rašoma (tarytum siekiant užglaistyti prieš tai buvusį teiginį, kad moterys – namų šeimininkės): “Moteris yra tobulesnė už vyrą. Tik gimusi moteris jau turi 90 procentų visų būtinų savybių ir jai reikia nedaug save tobulinti. Vyras – atvirkščiai, visą gyvenimą turi labai daug su savimi dirbti, tobulėti, kad prilygtų moteriai.” – nors ir kaip malonu būtų manyti, kad mes tokios tobulos, vis tik neįtikėtina, kad saviugda, mokymasis, tobulėjimas reikalingas tik kažkuriai vienai lyčiai… Demagogija.

Randu dar vieną “perlą“, kuriame peršami tokie šablonai, kaip “vyras įsimyli tuoj pat, o moterį galima užkariauti pamažu”, “vyrai priima sprendimus greitai, moterys – lėtai”, “vyras gyvena veržliai ir pagal planą, o moteris įsibėgėja iš lėto”… Ar bereikia pasidalinti asmenine patirtimi, kaip iš karto, žaibiškai ėmėme patikti vienas kitam, o po to abu pamažu įsileidome vienas kitą vis giliau į širdį? Kaip kartais man, moteriai, tekdavo kažką kirsti ar staigiai keisti, arba jam, vyrui – dvejoti, mąstyti ir pamažu subrandinti tvirtą svarbų sprendimą? Juk sprendimų greičiai priklauso nuo situacijos ekstremalumo lygmens. Jeigu sprendimui duota savaitė – tiek vyras, tiek moteris svarstys ne mažiau kaip savaitę, o jeigu įvyksta kažkas, reikalaujančio veiksmų čia ir dabar (pvz, kilo gaisras) – sprendimus abiejų lyčių atstovai priima vienodai žaibiškai… Apie gyvenimo strategavimą taip pat, manau, derėtų kalbėti remiantis žmogaus būdu, o ne lytimi. Vieni žmonės spontaniški, bohemiški, kiti – skrupulingi planuotojai, ir tai nepriklauso nuo lyties..

Mano manymu, vyrai ir moterys iš prigimties turi skirtumų, tačiau tie skirtumai – gerokai subtilesni negu “moteris valdo motiniškas instinktas, o vyrus – apvaisintojo stimulas”. Kiekvienas vyras (atmetant aseksualus ir dvasininkus) nori aistringo sekso, bet argi dar nepripratome prie akivaizdybės, kad jo nori ir moterys? Kiekviena moteris (taip pat su tam tikromis išimtimis) nori vaikų ir namų, bet kas pasakė, kad vyrai – nenori? Skirtumai tarp mūsų yra subtilūs. Moteriškumas ir vyriškumas reiškiasi ne tam tikrų bruožų būvimu ar trūkumu, o tiesiog specifiniais tam tikrų akcentų deriniais: kažkas vienos lyties elgesy išreikšta ryškiau negu kitos. Tai yra sunkiai pamatuojama, ir, net jeigu psichologija jau turėtų užtektinai rafinuotus instrumentus tų akcentų kombincaijų tyrimams, neišvengimai “eterį” toliau terštų melagingi tekstai apie marsiečių bei veneriečių palikuonis.

Imu galvoti, jog visi tie vyrų bei moterų skirtybių matavimai tėra spekuliacija, skirta paguosti, nuraminti nesekmes santykiuose patiriančius vyrus bei moteris. Juk, jeigu nepasisekė, lengviau tarti sau, kad visos moterys siekia apsikūdikinti, susitvarkyti buitį ir nesugeba plėsti akiračio, arba kad visi vyrai – sekso tetrokštantys, įgeidžių vergai, kuriems ištikimybė tiesiog neduota. Tuo tarpu sėkmingai puoselėjantys santykius žmonės gali jaustis didvyriais, atradę kažkokį bendrą tiltelį tarp tokių tolimų vyriškumo ir moteriškumo stichijų.

Tas priešybių eskalavimas, man atrodo, tik dar labiau supainioja lyčių santykius ir trukdo suprasti kitą lytį, o ne padeda. Dažnai įsitikindavau, kad paklausti savęs “o kaip aš jausčiausi tokioje situacijoje?” yra tiesesnis kelias į supratimą negu “o kaip vyras turėtų jaustis tokioje situacijoje?” Juk visi mes mėgstame šypsenas, juoką, gerą seksą, jaukumą, šilumą, skanų maistą, grožį, gražius rūbus, mėgstamus užsiėmimus, draugus, skonį atitinkantį meną, sėkmingą savirealizaciją, pasitikinčius savimi žmones, komplimentus, malonias dovanas, švarą namuose, vaikus ir N dalykų, tarp kurių žiauriai sudėtinga išskirti kažkokius vyriškus ar moteriškus… Tad kodėl moteris turi šokti striptizą, o vyras – parnešti pinigų? Aš už abipusį drabužių plėšimą nuo kūnų ir dviejų atlyginimų mėnesinį šeimos biudžetą.

Ir klausimas, kuris yra šito įrašo antraštė, net neturi atsakymo, būdamas iš pagrindų nekorektiškas. Vyrai ir moterys tiesiog negali būti priešpastatomi, ir jeigu tam tikri individai nesutaria – tai tik žemo santykių kultūros lygio pasekmė, bet niekaip ne lyčių skirtumų problema…

Iškepti ką nors saldaus, puraus, traškaus, kvapnaus, gundančio – jau kiekvieno savaitgalio tradicija. Idėjų tiems skanėstams atrandu visur – internete, žurnaluose, pas drauges. Bet didžioji dalis mano kepinių -iš “Didžiosios kepinių knygos”. Forelle, pakritikuodama šią knygą Priestalo.lt forume, buvo teisi: yra ir smulkių netikslumų, kaip braškės virstančios žemuogėmis ar kokio ingredijento atsiradimas eigos aprašymo pabaigoje, yra ir visiškai nesąmoningų, tarytum “iš lempos” sukurtų ar prastai išverstų receptų – kaip trapios tešlos pyragas su persikais, kepamas aukštyn dugnu (rezultate tai gaunasi ne pyragas, o košė, nes trapia tešla uždengti persikai išlieka pernelyg drėgni, kad pyragą būtų įmanoma sėkmingai apversti). Nuotraukose neretai nurodomi aiškiai ne tie arba nebaigti gaminti patiekalai. O vis dėlto aš mėgstu kepti vadovaudamasi šia knygele: nesėkmės sukelia man didžiulę frustraciją, bet už tai pasisekimai glosto širdį ir receptorius…

Šitas pyragas – iš varškinės tešlos su aliejumi. Iš jos esu kepusi pyragėlius su uogiene, ir dar dieviškai švelnius raguoliukus su varškės-jogurto įdaru. Ir viskas pavyko – nežinau, kokia tešla savyje geriau suderina skanumą bei paprastumą – turbūt, tik keksų Vienintelis įgūdis, kokio ji reikalauja – minkymo atkaklumas. Nors, net ir minkyti ją yra paprasčiau negu trapiąją ar štrudelių tešlą…

Pagaminau per 45 min. (Turint stipresnes ir vikresnes rankas, galima ir per pusvalandį apsisukti)

Idėja iš “Didžiosios kepinių knygos”

Skonį įvertinčiau 8 balais iš 10 (tai yra puikus kasdienis pyragas – kvepiantis vanile, minkštas ir skaniai sviestuotas, t. y. – geras pyragas. Labai geri ir puikūs pyragai turi pasižymėti rafinuotumu, todėl savo kūriniui skiriu tik 8 balus)

Sudėtingumas – 1 iš 5.

Reikia:

• 150 g varškės (bet kokios)
• 6 v. š. pieno
• 6 v. š. aliejaus
• 150 g cukraus
• 4 a. š. vanilinio cukraus
• 300 g miltų
• 1 pak. kepimo miltelių (30 g)
• 100-125 g sviesto
• 50 g migdolų drožlių
• riebalų skardai patepti bei folijos

Varškę sumaišyti su pienu, aliejumi, 75 cukraus ir 2 a. š. vanilinio cukraus. Miltus su kepimo milteliais persijoti, pusę įmaišyti į vaškės masę, likusią pusę teks jau įminkyti. Dar pagal receptą siūloma pagardinti tešlą razinomis. Aš jų neturėjau, ir nedėjau, skanu ir be jų.

Orkaitę įkaitinti iki 175 temperatūros, išlydome sviestą. Išteptoje riebalais skardoje iškočiojame tešlą, ištepame lydytu sviestu, tolygiai pabarstome likusiu paprastu ir vaniliniu cukrumi, taip pat tolygiai išdėstome migdolus. Prieš kepant reikia uždengti keliose vietose įplėšta riebalais ištepta folija (būtinai), ir kepti apie 20 min. (Aš kepiau 22).

Ir štai jis – neįmantrus, kvepiantis vanile, maloniai traškantis migdolais, minkštos tešlos, sviestiškas-cukriškas šeštadieninis pyragas.

P.S. Skaniausias – atvėsęs, bet šviežias.

Mes daromės be galo didžiadvasiški, kai savo straipsniais, paskaitomis, laidų scenarijais apraudame genialius, tačiau nelaimingus.

Sekmadienio naktį perskaičiau lakonišką Piotro Čaikovskio biografiją. Tai yra trečioji mano gyvenime skaityta Čaikovskio biografija, ir vėl – lyg naujiena. Tikriausia, šioji knyga (parašyta Nadios Berberovos) nedaug skiriasi nuo dviejų kitų mano perskaitytų, visose šmėkčioja tie patys leitmotyvai: egzaltuota vaikystė, nuobodus teisės institutas, atsitiktinis posūkis muzikos keliu, lėtai pelnomas pripažinimas, derybos dėl redakcijų, meilė Arto Dezirė ir jos netikėtos sutuoktuvės su kitu, platoniška draugystė su kilnia mecenate Nadežda fon Mek, užuominos į homoseksualumą ir švelnus-švelnus, delikatus aristokratiškas charakteris… Tiktai šį kartą skaičiau būdama šiek tiek vyresnė, šiek tiek mažiau tikinti fatumu ir jau visai nebetikinti genijų šventumu.

Ir man pasirodė, kad visiškai be reikalo jo nelaimingumas taip glaudžiai siejamas su jo lytine orientacija ir virš jo gyvenimo nupiešiamas negailestingo likimo šešėlis.

Sąžiningos vedybos su nemylima

Vedęs Antoniną Miliukovą Piotras Čaikovskis pats patyrė tokią traumą, buvo tiek šokiruotas ir išsigandęs savo pasišlykštėjimo moters artumu, o po to tiek kentėjo nuo įtūžusios žmonelės šantažo, kad net mintis nekyla žvelgti į šią situaciją kitaip negu į kankinio nelaimę. O vis dėlto įniršusios Miliukovos priekaištas, kad ją vedė tik tam, kad paslėptų savo homoseksualumą – visiškai teisingas, ir nematau nieko itin niekšiško tame, kad ji vėliau šantažavo sutuoktinį bei jį apjuodino šeimos akyse. Kažin, ar mažesnę traumą patyrė ji – moteris, kuri švelniais meilės laiškais, koketavimu ir tualetais įtikino labai patikusį jai vyriškį ją vesti, ir nepatyrė nei vieno bučinio (išskyrus per pačias vestuves), jokios glamonės, nekalbant jau apie intymesnius veiksmus.

Kompozitorius buvo su ja “sąžiningas” – iš karto įspėjo ją, kad jos nemyli ir nemylės, bet vedė. Panašų efektą, ko gero, sukeltų išvaizdos kritika, lydima kvietimo fotografuotis madų žurnalo viršeliui. Sąžininga šioje situacijoje būtų tik viena – jos nevesti… Ir kiek biografai besistengtų pavaizduoti tą moterį kvailutę, lėkštą, žengiančią į senmergystę, nieko nenutuokiančią apie savo įsimylėto vyro muziką, kiek bekikentų iš jos isterijų ir kaltintų ją šantažu, jie neįtikins manęs, kad kokia nors būtybė šioje žemėje yra verta tokio žiauraus išsityčiojimo iš jos jausmų. Tai, kad ji buvo nebe jaunutė, tik dar geriau paaiškina jos įtūžį: jai ši santuoka buvo pirmoji,  labai laukta, labai geidžiama ir susijusi su didžiuliais lūkesčiais.O kad ji nesidomėjo Čaikovskio muzika – anokia keistenybė, tuomet net ir muzikos profesionalai jo nelaikė genijumi – šiaip, vieni mėgo, kiti – ne.

Berberova savo knygoje gana santūri, nebent šiek tiek ironiška Miliukovos atžvilgiu, tačiau mažasis Piotro broliukas Modestas Čaikovskis apdovanojo memuaruose tą moterį raganos savybėmis, ir iki šiol tai neregėtai raganai, sugebėjusiai suardyti santuoką po kelių savaičių, priskiriama tai, jog ji savo psichologine priespauda pastūmėjo sutuoktinį savižudybės bandymui. (Jis įbrido į upę, kad peršaltų ir mirtų, bet pasveiko ir nemirė).

Nuostabi Čaikovskio muzika, žinoma, atsveria jo žmogiškąsias kaltes, tačiau šioje situacijoje jis nukentėjo tik nuo antrojo lazdos galo… Vesti fiktyviai, atstumti žmoną ir apšmeižti ją bandant pasiteisinti dėl greitų skyrybų – bailu, žema, veidmainiška. Antonina, kokia ji bebūtų, sutiko, kad Čaikovsis ją vestų nemylėdamas, tačiau dėl celibato tartasi nebuvo…

Idealioji mecenatystė

Nadežda fon Mek ir Čaikovskis… Koks idealus duetas: nesavanaudiška, dosni parama, bendraujant per atstumą, laiškais, niekada nesimatant…

Aš neskaičiau jųdviejų laiškų (nors jie yra išleisti ir prieinami bibliotekose), tačiau cituotos biografijoje ištraukos aiškiai bylojo vieną: Nadeždos fon Mek susižavėjimas Čaikovskiu buvo milžiniškas, fanatiškas… Ko gero, ji suvokė, kad tai – ne meilė, kad ji neturėtų bandyti jo apžavėti, ir stengėsi būti nesavanaudiška, tačiau globojo jį kaip globojami meilužiai. Pinigus jam siųsdavo stipendijos pavidalu, bet taip pat laikas nuo laiko siųsdavo lėšų kokių nors kelionių ar kitokių išlaidų progomis. Ji leisdavo jam gyventi savo vilose, įkurdindavo jį netoli savęs – tas artumas, išlaikant paslaptingą atstumą panašesnis į moteriškus gundymus negu į mecenatišką globą. Aplankęs vienus ištaigingiausių jos rūmus jis rado trijuose jam skirtuose kambariuose fortepijoną, savo mėgstamiausius cigarus, natų popieriaus pluoštą ir pieštuką… Visus šiuos gestus galima traktuoti ir kaip menų globėjos gerumą, bet laiškai, laiškai… iš jų kone išsprūsta prisipažinimai…

Ir čia Piotras Iljičius buvo “sąžiningas”: Nadežda fon Mek pati sudarydavo visas sąlygas save išnaudoti, pabrėždama, kad jai nieko nereikia mainais už jos paramą. Jeigu moteris deklaruoja, kad jai “nieko nereikia” – tai yra aiškus ženklas, kad ji kažko siekia. Galbūt, ji blaiviai tarė sau, kad jai nereikia vyro meilės, bet ar tas “nereikia” taip pat atleido nuo pagarbos?..

Čaikovskis priėmė iš jos pinigus netgi tuomet, kai jau tapo puikiai apmokamas kompozitorius. Jo apetitas augo, laiškų grafienei fon Mek srautas retėjo. Jis rašydavo  kasdien po dvidešimt, o kartais ir daugiau laiškų kitiems, bet jai atrasdavo laiko brūkštelėti vis rečiau ir rečiau. Nėra privaloma visą gyvenimą bendrauti su vienu ar kitu bičiuliu, tačiau imti dideles pinigų sumas iš asmens, su kuriuo jau  nuobodu susirašinėti – mano nuomone, negarbinga. Mano nuomone, teisus muzikas, kuris priima piniginę padėką už jo meną, kai ji jam padeda išvykti pasitobulinti, nusipirkti koncertinį rūbą ar tiesiog įgyti šiek tiek daugiau komforto. Tačiau kai parama panaudojama tam, kad apmokėti dešimčių bičiulių sąskaitas restorane, puoštis bei gyventi geruose viešbučiuose, tai jau nepagarba… Fon Mekai bankrutavo (ne dėl Čaikovskio), ir grafienė nutraukė Čaikovskio rėmimą. Parašė jam laišką, kuriame išaiškino, kodėl nebegali skirti paramos, ir liovėsi jam rašiusi. Nieko nebeatsakė į jo tikinimus, kad juodu siejo ne vien finansinis ryšys.

Ji išsaugojo orumą, ir tuo leido ateities kartoms idealizuoti tyrą ir nesavanaudišką jų draugystę… Piotras Iljičius nuogąstavo, kad kas nors papasakojo grafienei jo baisiąją paslaptį… O suprantamesnis būtų nuogąstavimas, ar nepersistengė prašydamas paramos ir ar nebuvo įžeidžiai sausas jo paskutinių laiškų tonas.

Likimas…

Likimas? Baisingoji gėda dėl neįprastų seksualinių polinkių? Ilgas įvertinimo laukimas? Žmonos ir visuomenės žiaurumas? Graudus draugystės nutraukimas su fon Mek?.. Visa tai – gyvenimas, bet ne likimas. Likimas nepaglostė Čaikovskio anksti pakvietęs pasižiūrėti į akis mirčiai, atimdamas motiną. Ir ankstyvas išsiskyrimas su tėvais, mokslai Sankt Peterburge – taip pat buvo vaikystės šokas, matyt, turėjęs įtakos vėlesniam gyvenimui.

Ne rožėm klotas buvo jo kelias, bet Haidnas, Šubertas ar Pulenkas ir ne tokių negandų ragavę. Apie Čaikovskį, skaitydama šią knygą, visų pirma pamaniau, kad jis buvo jautrus, pernelyg nepasitikintis savimi ir isteriškas. Kiekvieną gyvenimo sukrėtimą jis pasitikdavo nerviniais priepuoliais. Ir homoseksualumas – taip vis akcentuotas ir fatalizuojamas, man atrodo, čia ne prie ko: daugybė amžininkų gyveno su šia ypatybe gerai ir laimingai. Čaikovskis neturėjo dvasinės sveikatos. Galbūt, knygoje labai gražiai atrodo suaugusio žmogaus nerviniai priepuoliai, ašaros, ir itin jausmingas, iki apalpimų nuo įspūdžių jautrus vaikas, o gyvenime tokie vaizdai keltų asociacijas su tam tikromis diagnozėmis, kurios nesuderinamos su laimės jausmu.

Taip, Čaikovskis buvo nelaimingas, tačiau nelaimingas kitaip, ne taip, kaip mes pratę vaizduoti, kenčiantis ne nuo išorinio pasaulio. Būtų šiaip labai smagu, jeigu rašytojai padėtų iškilių asmenų biografijas į šalį, ir atiduotų jas aranžuoti psichologams. Galbūt, tuomet mes pagaliau ištrūktume iš paiko svarbių žmonių asmeninio gyvenimo aptarinėjimo, ir atrastume tikruosius ryšius tarp išorinio bei kūrybinio pasaulių.