Nėra pinigų šviesai

Maniau, kad myliu naktį… Maniau, kad jos nebylūs šalti virpesiai pagimdo mano įkvėpimą ir jaudulį, kad tamsos gelmė kuria neregimų pasaulių arkas ir supa mane paslaptingame savo glėbyje, kad būtų gera ir ramu mąstyti. Maniau, kad pasaulio grožis yra gražesnis tamsoje, kaip atrodo gražesnis moters kūnas, išradingai uždengtas medžiaga ir grimu. Šiandien žvelgiu į užsimerkusius Vilniaus žibintus, ir suprantu, kad mylėjau ne naktį, o miegančio miesto žariją…

Vilniaus miesto savivaldybė neturi pinigų šviesai. Mes nesumokėjome, nesunešėme užtektinai duoklės, nenusipirkome paketo “jūsų miestas švyti, kol jūs miegat”. Pėstieji išnyra kelyje kraupiais vaiduokliais, kai automobilio žibintai išrauna iš tamsos susiliejančių su naktimi striukų kontūrus. Kelių šimtų metrų ilgio kelionės pavirsta ekstremalia avantiūra, ir baikštesnių piliečių sąskaita didėja taksi firmų pajamos. Savaitgalio vakarais nebešurmuliuoja ant Tauro kalno žiemos linksmybių mėgėjų gvardija su rogutėmis, pabūgusi tamsos, su kuria galinėjasi vos vienas žibintas. Visa tai nėra fatališka, ir atsargumas, atsakingumas, saikingesnis naktinis gyvenimas efektyviai apsaugo eilinį pilietį nuo visų stambiųjų nemalonumų, kurie gali tykoti neapšviestose gatvėse. Bet kaip liūdna…

Miesto žibintai – vienas esmingiausių urbanistinių simbolių. Miesto žibintai paverčia miestą miestu! Kuo įsimintini, nuostabūs, pritrenkiantys yra Niujorkas, Roma, Maskva, Paryžius? Žibintais! Šviesa! Elektrifikuoti, spalvingi, žaižaruojantys, spiginantys miestai, nukonkuruojantys visas žvaigždes ir besikėsinantys nustelbti mėnulį – štai kas įkūnija tą įkvepiančią, gyvą naktį, kurią tariausi mylinti vien dėl jos pačios. Vilnius niekada nebuvo toks budrus ir spiginantis kaip didieji pasaulio miestai. Jo ramus švytėjimas primena jaukų naminį tortą su žvakutėmis: daug daug žvakučių, tarp jų – tarytum nulipdytos iš marcipano bažnyčių, Gedimino pilies bei Arkikatedros figūrėlės, cukrinis televizijos bokšto smeigtukas… Toks šiltas, santūriu aukso blizgesiu apsigaubęs Gedimino susapnuotas miestas – alsuojantis įmigusio milžino kvėpavimu, išoriškai nejudrus, leidžiantis stebėti jį sustingusį. Ir tuomet, kai visi žibintai stovėjo atsimerkę, jie galėjo matyti pavienius svajoklius, kurie mėtydavo akmenėlius į jų atspindžius Neryje, matuodavo žingsniais atstumus tarp bažnyčių ir juokdavosi, trumpam nubaidydami mažą lopinėlį didingos švytinčio miesto tylos.

Dabar miesto žibintai užsimerkę… Skurdžias šviesos properšas kuriantys neišjungtieji šviesstulpiai sutirština tamsą tarp jų ir gailiai sulinguoja nuo vėjo, tarytum šviesos našta, nepadalyta su kaimynais-žibintais, būtų pernelyg didelė. Ir ne gatvių grožio, ir ne savo saugumo pagailiu, žiūrėdama į užmerktas Miesto akis, o pykstu dėl demonstratyvaus, begėdiško (netikro?) skurdo. Kaip tyčia susiluošinęs savo kūną ubagas ištraukia savo pūlinius, kad praeiviai susimokėtų už jiems jo keliamą šiurpą, taip Vilnius valdininkų valia sustoja išvertęs kišenes, ir su gailia prašytojo šypsenėle atveria visų akims purvino sniego krūvas ir menkai apšviestas gatves.

Slogu matyti gestančią naktinio miesto žariją. Įdomu, ar padengtos skolos galės sugrąžinti tai, ką atima iš žmonių užtvindžiusios Vilnių neprašytos sutemos? Ar jie nupirks laimės hormonų, kad nuplautų tą slogumą? Prifarširuos energinėmis tabletėmis privargusią, suirzusią policiją? Sutaisys druskos išėstus batus? Kokiu būdu bus sugrąžinta ta energija, kurią pasiglemžia kasdienė Vilniaus skurdo demonstracija?

Tik žvaigždės ištiesia gestančiam Vilniui savo gležnus pagalbos spindulius… pro užmerktas Miesto akis gali gerai matyti dangų, ir žvaigždes. Žvaigždės šiomis dienomis šviečia ryškiau.

Be the first to comment

Leave a comment

Your email address will not be published.


*