Už kokią Lietuvą…

Pastarosiomis dienomis kasdien perdozuoju negatyvių nuomonių apie Lietuvą. Apklausos rodo, kad mes – nelaimingiausia tauta, apklausos rodo, kad mes pasiruošę parduoti laisvę už materialinę gerovę… “RuDelfi” komentatoriai keikia lietuvių tautą, vadina fašistais, “LTDelfi” komentatoriai užsiima tuo pačiu, vartodami gerokai agresyvesnę leksiką… Ir visur tas pats leitmotyvas “Negi už tokią Lietuvą? Nejau už TOKIĄ kovota, draskytasi, lipta po tankais?”

Jis man kelia nuostabą. Už kokią “tokią”? Kuo gi ji ne tokia, kokia turėtų būti? Ar cepelinai apkarto, ar Venta išseko, ar nutilo dainos? Viskuo ji tokia, viskuo normali, ir ašaringos žinutės internete apie negalėjimą nusipirkti mėsos pabrangus šildymui niekaip nesiderina su eilėmis prie picerijų ir netgi rytų virtuvės restoranų, galingomis spūstimis ir didžiuliu piktų piliečių aktyvumu virtualybėje… Mėsos neįperka, o kompiuterius turi… jau nekalbant apie išmaniuosius telefonus, automatines skalbimo mašinas, plazminius televizorius ir kitus savaime suprantamais tapusius buities atributus, kurie dar visai neseniai atrodė viliojanti prabanga.

Aš tikiu, kad daliai žmonių iš tiesų sunku, tačiau kiekvienoje šalyje daliai žmonių – sunku. Vienur mažesnis, kitur – didesnis, skurdas egzistuoja visur, ir nešvengiamai veikia laimės koeficientą…

Tačiau Lietuvoje, berods, savo materialine ir kitokia gerove nepatenkinta absoliuti gyventojų dauguma. Kodėl?

Štai jo Ekselencija Prezidentas apgailestauja, kad lietuvius užvaldęs materializmas. Iš dalies tai tiesa (tiesa, turbūt, ne vien lietuvių atžvilgiu), bet stipresnis veiksnys, man atrodo, yra jausmas, kad mes galime ir esame verti daugiau. Įvairios mainų programos, išvykos, migracija, informacijos srautai mums atskleidžia ne tik tai, kad svetur žmonės gyvena geriau, bet ir tai, kad turtingųjų šalių gyventojai sulipdyti iš tokios pat tešlos, kaip ir mes. Ir tas pajautimas, jog saulėleidžio šalių tautos nėra iš esmės pranašesnės, gimdo neteisybės jausmą… Jeigu jie nėra gražesni/protingesni/labiau išsilavinę/sveikesni bei dar kažkokesni – kodėl, dirbdami tokios pat kvalifikacijos, tiek pat darbštumo ir atsidavimo reikalaujančius darbus, jie gali sau leisti daugiau?

Ekonomika nėra ta sritis, kurią išmanyčiau, bet nereikia būti labai gudriam, norint suprasti, jog aukštu ekonomikos lygiu pasižyminčios šalys savo gerovę paveldėjo, kad ta gerovė kuriama šimtmečiais, ne per 20 metų, kaip mes norėtume. Kaip pasiturinčios šeimos vaikas turi daugiau galimybių lavintis, tobulėti, įsitvirtinti gyvenime, taip ir gerą įdirbį turinti šalis natūraliai turi daugiau galimybių klestėti dabartyje nei ta, kuri daugelį metų buvo pavergta.

Bet juk mums trukdo ne materialinių gėrybių trūkumas, ne. Tos gėrybės tėra viso labo vienas iš vertės matavimo prietaisų, o savos vertės jausmas mūsuose didesnis deficitas negu pinigas. Mes pavydime ne tik ekonominio klestėjimo… Mes pavydime sporto laimėjimų, pavydime genijų, pavydime istorijos ir žinomumo, netgi praeivių šypsnumo. Nelaimingais lietuvius verčia jaustis tiesiog ta garsusis ir daug aptariamas viešumoje kompleksuotumas, kuris, manau, nėra įgimtas tautos bruožas. Jis susiformavo, matyt, dėl ilgo destruktyvaus bendravimo su kita, ženkliai stambesne, ir tokia pat kompleksuota valstybe, kuri vis dar liguistai puikuojasi “o aš pagimdžiau šitiek genijų, o mano tokia teritorija, o mane žino visame pasaulyje, manęs neįmanoma nepastebėti žemėlapyje, bet kokios statistikos suvestinėje aš būsiu matomoje pozicijoje – ir t. t., ir t. t.”. Tame dialoge “jūs niekas be mūsų išteklių – o mes jums negaminsime dešros” mes praradome gebėjimą vertinti save be grubiosios aritmetikos ir priimti valstybę kaip vertybę savyje, savaime. Nesvarbu, kiek pasaulyje žmonių yra girdėję apie Lietuvą. Kodėl kažkieno prastos geografijos žinios gadina mums savijautą? Galbūt, mes patys daug žinome apie Lesotą arba Palau?..

Ir nepaisant tokios gilios, išplitusios po visą šalį ir skausmingos psichologinės negalios, aš manau, kad nepasitenkinimas yra visiškai natūrali ir normali lietuviška reakcija į dabartį, netgi išganinga. Nes viskuo patenkintieji, tegu ir jaučiasi geriau, užkerta sau tobulėjimo galimybę. Nepasitenkinimo būsena yra veržli, nepasitenkinimas verčia kažką keisti – kad ir išvažiuoti. Žmonių migracija – normalus ir žavus procesas, ir puiku, kad mes jame dalyvaujame. Kaip ekonomikos neišmanėlė, aš negaliu įvertinti, kiek žalos atneša lietuvių nuotekis į Airiją, bet aš nutuokiu, kiek žalos atneša žmonių uždarymas vienoje teritorijoje. Meilė tėvynei neturi būti priverstinė, kaip jokia meilė. Žmogui reikalingas pasirinkimas. Ir žinoma, niekas taip nepraturtina, kaip kelionės. Tiesą pasakius, tik keliaudami lietuviai ir įgijo galimybę susikurti tą mitą, kad blogai gyvena…

Mitą? Taip, man atrodo, vis tik mitą. Aš pati esu zyzla, kuri reguliariai pasiguodžia, kad niekada gyvenime neįpirks jokio būsto… Bet… o kurioj šaly po poros metų darbo vos įgijęs patirties specialistas pasistato namą? Arba bent jau fundamentą? Atsakomybė dėl to, kaip mes gyvename – tik ant mūsų pečių. Mes patys ingoruojame valstybę, patys ją bandome apgauti. Man mikriukų vairuotojai jau išmoko duoti kvituką – tikriausia, užknisau… Bet kiek yra tų situacijų, kai neimamas čekis, kai dalis atlyginimo mokama (ir priimama!) vokeliuose, kai, radus įstatymo spragą, supuolama ja naudotis… Be abejo, mokesčiai slepiami dėl to, kad jie yra neretai neadekvatūs, bet vienintelis kelias juos sumažinti yra juos mokėti…

Bet ir ta iš tiesų tamsi mūsų realybės pusė – nėra lietuviška… Nesame vienintelė tauta žemėje, linkusi sukčiauti. Suvokdami save ir valstybę kaip du atskirus subjektus ir netgi priešingas stovyklas, elgiamės lygiai taip pat, kaip didžioji dalis pasaulio piliečių. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei amerikiečiai savų išrinktųjų nedievina, ir savanaudiškumas nesvetimas jokioje pasaulio dalyje. Aš neturiu recepto, kaip tai peržengti, bet tiesiog galiu išsakyti nuomonę, kad to nereikėtų priimti kaip kažkokios unikalios lietuviškos negandos.

Aš jaučiuosi dėkinga tiems, kurie kovojo už tokią Lietuvą. Žinau, kad, jeigu kiltų būtinybė – mes kovotume ir dabar. Nes šitiek pykti ant savo šalies tegalima iš tikrai didelės meilės – meilės, kuri nori matyti savo objektą idealų, neklystantį, o pamačiusi jį realų, nusivilia, ir pyksta. Ir aš tikiu, kad ta reikli idealizuojanti tėvynės meilė išaugs į brandesnį, tikresnį, gilesnį santykį su ja, kai išmoksime ne tik stebėtis, kodėl čia neteka pieno upės tarp kisieliaus krantų, bet ir iš tiesų ją puoselėti, auginti ir jausti atsakomybę.

Readers Comments (3)

  1. turbūt tas niurzgėjimas ir verkimas yra jau mūsų kraujyje. nieko nedarykim, bet viską gaukim. ai, dar pirmiau viską sulaužykim, suniokokim ir pan, o tada paverkim, kaip kitur gražu, kokie žmonės geri…
    man atrodo niekas nesikeis dar daug metų. turim keistis patys 🙂

  2. Aš manau, ne kraujyje… Manau, tai tiesiog post-sovietinė liga, kuri praeis, kaip viskas praeina.

  3. Great ideas! When you get a minute, take a look at our channel. I think you would really like it. Our product is another inexpensive way to make holiday table decorating classy and elegant without spending a lot of money! Have a giveaway going on our tablevogue facebook page right now too! Happy Holidays!

Leave a comment

Your email address will not be published.


*