Iš kur atsiranda vaikai

O, tas mielas klausimas, kuriuo vaikystėje taip linksma užklupti suaugusius, užuodžiančius jame vietoje nekalto smalsumo pasikėsinimą į savo nešvankią paslaptį… Klausimas, kuris paauglystėje virsta baubu per “lytinio švietimo” valandėles kartu su ŽIV ir AIDS šmėklomis, itin atsargiai pačiupinėjamas anatomijos pamokose ir, subrendus, atsigula į savaime suprantamų žinių lentyną… O, kad tas atsakymas būtų iš tiesų toks paprastas kaip tai, ką slėpė tėvai, ar ką pateikė biologijos (anatomijos) mokytoja…

Naujo žmogaus kūryba atrodo tokia paprasta, kai kiekvienas per toli nuvedęs flirtas šmeižuoja grėsme “susigadinti sau gyvenimą”, bet tereikia imti trokšti to, ko ilgus metus vengei, ir suvoki, kad anatomija paaiškina, kaip gimė žmogus post factum, bet negali pateikti instrukcijos, kaip jį sukurti.

Yra tik keletas valandų kiekvieno ciklo metu, kurios ypač palankios gyvybės sukūrimui, ir jas galima nustatyti gana tiksliai. LH šuolį galima “pagauti” ovuliacijos testu, galima pamatyti progesterono lygio augimą, matuojant bazalinę temperatūrą, o gleivų ir kaklelio būsena leidžia pramatyti ovuliacijos artėjimą… Vyro gyvenimo ritmas, poilsio, miego ir aktyvumo kokybė gali pagerinti naujos gyvybės užsimezgimo tikimybę. Praėjus vos savaitei, kraujo tyrimas jau gali liudyti jos pradžią, o po dviejų-trijų ją gali užčiuopti echoskopas… Bet niekada net tobuliausių sąlygų išsipildymas negali garantuoti, kad nauja gyvybė iš tiesų užgims, o juo labiau – kad ji išgyvens ir vystysis… Visi testai, tyrimai, prietaisai, metodikos – placebas trokštantiems valdyti savo likimą…

Kas nors sakys: “anoks placebas, mes sykį pabandėm, ir pavyko”, ir tik patvirtins šio delikataus dalyko sudėtingumą. Tik pamanykit, kaip harmoningai turi suveikti instinktai ir pasąmonė, kad du asmenys vienu metu sumanytų kurti naują gyvybę būtent tą trumpą ciklo akimirką, kai jie tai gali. Tai – stulbinantys sutapimai, išties.

Rugpjūčio 12 d. gimė Gediminas. Žinau, kada jis pradėtas, kokia buvo mano bazalinė temperatūra bei kiti “parametrai”, kokios buvo aplinkybės ir t. t. Bet į klausimą, iškeltą antraštėje, atsakymo neturiu! Aš nežinojau, kad jis gims. Būta ir kur kas tinkamesnių sąlygų, geresnių sutapimų, kurie virto nuliais ir sugadintais nėštumo testais. Nors mes “planavome”, “ruošėmės” ir net savotiškai “dirbome” vaikų fabrike, sūnus užklupo mus netikėtai, sutriuškinęs mano iliuzijas apie savo gyvenimo valdymą.

Galbūt, aš galiu sąmoningai pasiekti kokių nors pozicijų, išsilavinimo, pajamų… Bet yra dalykų, kuriuos gauname (arba ne) tiesiog iš Dievo arba likimo, jeigu norite. Ir kai vaikas manęs paklaus, iš kur jis atsirado, aš sutriksiu ir nežinosiu, kuris atsakymas tikslesnis – anatomiškasis ar minintis gandrus bei kopūstus…

Be the first to comment

Leave a comment

Your email address will not be published.


*