Siūlau pašalinti “Altorių šešėly” iš mokyklinės programos

cdb_9789955237907-VMP_altoriusesely_72max_p1Ką tik patyrusi Vinco Mykolaičio-Putino stambiausią opusą, negaliu atsikratyti apmaudo, kad jis yra privalomas mokyklinis skaitinys, nugulantis sąžinėse neatlikto darbo našta ar dar blogiau – sugaišto laiko atminimu. Toks jis buvo iki šiol mano gyvenime. “Kada nors būtinai perskaitysiu,” – tokiu ryžtu aš maitinau savo vidinį kirminą, blefuodama rašinyje ir atsiimdama, jei gerai pamenu, ganėtinai aukštą balą už tokio masto veidmainystę. Noras perskaityti buvo nuoširdus vien jau dėl to, kad po daugybės slogių, kaimo tikrove persmelktų lietuvių literatūros veikalų “Altorių šešėly” radau kiek labiau man pažįstamą, ir dėl to artimesnį, žanrą. Lyrinio subjekto savianalizė, meilės motyvai, gyvi dialogai ir išplėtota veiksmo linija buvo tai, kuo mane tuomet labiausiai įtraukdavo literatūra, tad ištraukos intrigavo ir vertė gailėtis, kad romanas liko tik vos paliestas ir iš esmės neskaitytas. Kodėl tuomet, įveikusi taip geistą skaitinį, aš nelinkiu jo mokiniams?

Žinoma, toks nelinkėjimas kyla ne iš meninių kūrinio savybių. “Altorių šešėly” ėmiausi skaityti iš karto po H. Hessės “Stiklo karoliukų žaidimo” – išties įspūdingo ir virtuoziško dalyko, dargi gvildenančio pašias temas: pašaukimo, gyvenimo prasmės, ir suręsto taip pat biografijos forma. Nusivylimo ir nublankimo pavojus buvo didelis, bet to neįvyko. Mykolaičio-Putino stilius nėra toks prašmatnus ir žodingas, kaip Hessės, bet savitas, ryškus ir vientisas, dėl to – įtikinamas. Autentiškos senosios kalbos grožybės – nebevartojami linksnių deriniai, neįprasti žodžiai kaip “prietelis” ar “būtenybė” – romanui teikia tokią žavingą gaidelę, koloritą, kuris per 700 puslapių sunatūralėja, įsigeria į sąmonę ir net kėsinasi peržengti į skaitytojo kasdienį žodyną. Dramaturginė romano sąranga taip pat be vargo atlaiko pasaulinio lygio šedevrų kaiminystę skaitytojo patirty. Tiesa, tai nėra tas ryte ryjamas romanas, kuris neleidžia nurimti, nesužinojus, kas įvyks toliau. Veiksmo spyruoklė yra visiškai atleista pirmoje dalyje, kurioje be didesnės intrigos eksponuojama Liudo Vasario pagrindinė gyvenimo dilema ir jo išorinės buities aplinkybės. Dažni autoriaus užbėgimai įvykiams už akių ir tikinimai, kur lyrinis herojus klydo, o kuri jo nuojauta vėliau pasiteisino, anaiptol neprideda kaitros. Antra dalis veiksmą kiek pagyvina ir paįvairina naujų veikėjų portretais, smulkiais konfliktais ir vos vos erotiškesne meilės linija. Trečiojoje pagaliau prasiveržia tikra įtampa, spyruoklė užsiveržia ir palengva atsileidžia, virsdama laukta, dėsninga atomazga. Tokia dramaturgija nėra prikaustanti, bet tai nėra romano trūkumas. Skaitytoją motyvuoja ne veiksmo tempas, o personažo raida, meilės linijos, dvasininkų luomo ypatybių aprašai, tautos ir valdininkų santykio peripetijos, peizažai, pokalbiai, ir visa kita, kas įvairiai ir kryptingai nušviečia tą esminę žmogaus paskrities ir jo vidinio vientisumo, buvimo savimi problemą. Vien iš susirūpinimo pagrindiniu romane iškeltu klausimu skaitytojas gali ilgas valandas praleisti su šia knyga, leisdamas save pakeliui kerėti flirto scenomis, gyvenimiškos dramos gūsiais ir nuosekliai bręstančios herojaus sielos virpėjimais, pakilimais ir nuopoliais.

Galbūt, aš manau, kad moksleiviui šitas turinys per vešlus, kad įstengtų jį aprėpti ir suvokti? Jokiu būdu. Paauglystė yra kaip tik tas metas, kuomet Liudo Vasario išgyvenimai yra aktualiausi. Žmogui susiformavusiam maža naudos iš to neapsisprendėlio. Tad, galbūt, mano priešiškumą romano buvimui privalomųjų sąraše lemia meilės scenų erotiniai atspalviai? Parašiau – ir šyptelėjau, nes šio romano skaistybė audringą paauglio fantaziją gali nebent suerzinti santūrumu. Matyt, aš įžvelgiu pavojų suicidinėje scenoje? Iš dalies – taip, aš tikiu tokių stipriai romantizuotų, fatalizmo papuošimais apkarstytų dramatiškų scenų galima žala liguistai, jau linkusiai į savidestrukciją sielai. Bet turintis sveiką protą, kad ir labai jaunas, skaitytojas nesunkiai gali įspėti, jog tragiškos lemties herojė yra atsakinga už savo likimą. Autorius tos atsakomybės neįvardina, kadangi jam labiau rūpi moters padėtis ir jos pasirinkimų ribotumo klausimas, vos įžvelgiamu punktyru paliečiamas šiame romane, bet tos fatališkos atomazgos priežastys yra veikėjų lūpomis taip detaliai aptartos, kad net ir šis epizodas labiau įkvėpia savianalizei ir atidesniam aplinkinių stebėjimui negu kokiai nepageidaujamai destrukcijai.

Aš esu įsitikinusi, kad prisilietimas prie šio gražaus kūrinio gali tapti nuostabiu ir praturtinančiu išgyvenimu bet kurio amžiaus skaitytojui, įskaitant moksleivį, paauglį. Tačiau, skaitydama jį, aš nesyk jutau nugarą perbėgantį šiurpą nuo minties, ką reikštų man šis skaitymas, jeigu tai būtų privaloma ir jeigu po dviejų ar trijų savaičių turėčiau atsiskaitymą, rašinį ar kontrolinį šito subtilaus dilemų raizginio tema. Mėgdama literatūrą, aš nejaučiau antipatijos net ir varginančios apimties privalomiesiems veikalams, bet jų patyrimą tuomet užnuodija skubėjimas ir pasiutusi “analizė” skaitymo procese, spontaniškas ruošimasis debatui, rašiniui, o tiksliau – savigynos aktui “aš skaičiau, aš žinau, aš turiu nuomonę, grrrr!” Kiek daug netenka žmogus, priverstas skubiai kimšti rafinuotą gardėsį ir žūtbūt susidaryti bei suformuluoti nuomonę apie jo skonio atspalvius ir dermę!

Kaip tuomet padaryti taip, kad “Altorių šešėly” skaitytų visa Lietuva? Užtenka gando: pora ištraukų, teiginys “vienas iškiliausių lietuvių literatūros kūrinių”, ir gauname “kada nors būtinai perskaitysiu”. Net ir neišpildytas, šis pažadas yra naudingesnis mūsų literatūrai nei “skaičiau, nes reikėjo, nepatiko”. Tai yra kelias į užmarštį. Tad siūlau išbraukti “Altorių šešėly” iš mokymo programos, nes jis yra vertas dėmesingo ir nuoširdaus skaitytojo, neprislėgto rašinio grėsmės.

Be the first to comment

Leave a comment

Your email address will not be published.


*