Jis man kelia nuostabą. Už kokią “tokią”? Kuo gi ji ne tokia, kokia turėtų būti? Ar cepelinai apkarto, ar Venta išseko, ar nutilo dainos? Viskuo ji tokia, viskuo normali, ir ašaringos žinutės internete apie negalėjimą nusipirkti mėsos pabrangus šildymui niekaip nesiderina su eilėmis prie picerijų ir netgi rytų virtuvės restoranų, galingomis spūstimis ir didžiuliu piktų piliečių aktyvumu virtualybėje… Mėsos neįperka, o kompiuterius turi… jau nekalbant apie išmaniuosius telefonus, automatines skalbimo mašinas, plazminius televizorius ir kitus savaime suprantamais tapusius buities atributus, kurie dar visai neseniai atrodė viliojanti prabanga.

Aš tikiu, kad daliai žmonių iš tiesų sunku, tačiau kiekvienoje šalyje daliai žmonių – sunku. Vienur mažesnis, kitur – didesnis, skurdas egzistuoja visur, ir nešvengiamai veikia laimės koeficientą…

Tačiau Lietuvoje, berods, savo materialine ir kitokia gerove nepatenkinta absoliuti gyventojų dauguma. Kodėl?

Štai jo Ekselencija Prezidentas apgailestauja, kad lietuvius užvaldęs materializmas. Iš dalies tai tiesa (tiesa, turbūt, ne vien lietuvių atžvilgiu), bet stipresnis veiksnys, man atrodo, yra jausmas, kad mes galime ir esame verti daugiau. Įvairios mainų programos, išvykos, migracija, informacijos srautai mums atskleidžia ne tik tai, kad svetur žmonės gyvena geriau, bet ir tai, kad turtingųjų šalių gyventojai sulipdyti iš tokios pat tešlos, kaip ir mes. Ir tas pajautimas, jog saulėleidžio šalių tautos nėra iš esmės pranašesnės, gimdo neteisybės jausmą… Jeigu jie nėra gražesni/protingesni/labiau išsilavinę/sveikesni bei dar kažkokesni – kodėl, dirbdami tokios pat kvalifikacijos, tiek pat darbštumo ir atsidavimo reikalaujančius darbus, jie gali sau leisti daugiau?

Ekonomika nėra ta sritis, kurią išmanyčiau, bet nereikia būti labai gudriam, norint suprasti, jog aukštu ekonomikos lygiu pasižyminčios šalys savo gerovę paveldėjo, kad ta gerovė kuriama šimtmečiais, ne per 20 metų, kaip mes norėtume. Kaip pasiturinčios šeimos vaikas turi daugiau galimybių lavintis, tobulėti, įsitvirtinti gyvenime, taip ir gerą įdirbį turinti šalis natūraliai turi daugiau galimybių klestėti dabartyje nei ta, kuri daugelį metų buvo pavergta.

Bet juk mums trukdo ne materialinių gėrybių trūkumas, ne. Tos gėrybės tėra viso labo vienas iš vertės matavimo prietaisų, o savos vertės jausmas mūsuose didesnis deficitas negu pinigas. Mes pavydime ne tik ekonominio klestėjimo… Mes pavydime sporto laimėjimų, pavydime genijų, pavydime istorijos ir žinomumo, netgi praeivių šypsnumo. Nelaimingais lietuvius verčia jaustis tiesiog ta garsusis ir daug aptariamas viešumoje kompleksuotumas, kuris, manau, nėra įgimtas tautos bruožas. Jis susiformavo, matyt, dėl ilgo destruktyvaus bendravimo su kita, ženkliai stambesne, ir tokia pat kompleksuota valstybe, kuri vis dar liguistai puikuojasi “o aš pagimdžiau šitiek genijų, o mano tokia teritorija, o mane žino visame pasaulyje, manęs neįmanoma nepastebėti žemėlapyje, bet kokios statistikos suvestinėje aš būsiu matomoje pozicijoje – ir t. t., ir t. t.”. Tame dialoge “jūs niekas be mūsų išteklių – o mes jums negaminsime dešros” mes praradome gebėjimą vertinti save be grubiosios aritmetikos ir priimti valstybę kaip vertybę savyje, savaime. Nesvarbu, kiek pasaulyje žmonių yra girdėję apie Lietuvą. Kodėl kažkieno prastos geografijos žinios gadina mums savijautą? Galbūt, mes patys daug žinome apie Lesotą arba Palau?..

Ir nepaisant tokios gilios, išplitusios po visą šalį ir skausmingos psichologinės negalios, aš manau, kad nepasitenkinimas yra visiškai natūrali ir normali lietuviška reakcija į dabartį, netgi išganinga. Nes viskuo patenkintieji, tegu ir jaučiasi geriau, užkerta sau tobulėjimo galimybę. Nepasitenkinimo būsena yra veržli, nepasitenkinimas verčia kažką keisti – kad ir išvažiuoti. Žmonių migracija – normalus ir žavus procesas, ir puiku, kad mes jame dalyvaujame. Kaip ekonomikos neišmanėlė, aš negaliu įvertinti, kiek žalos atneša lietuvių nuotekis į Airiją, bet aš nutuokiu, kiek žalos atneša žmonių uždarymas vienoje teritorijoje. Meilė tėvynei neturi būti priverstinė, kaip jokia meilė. Žmogui reikalingas pasirinkimas. Ir žinoma, niekas taip nepraturtina, kaip kelionės. Tiesą pasakius, tik keliaudami lietuviai ir įgijo galimybę susikurti tą mitą, kad blogai gyvena…

Mitą? Taip, man atrodo, vis tik mitą. Aš pati esu zyzla, kuri reguliariai pasiguodžia, kad niekada gyvenime neįpirks jokio būsto… Bet… o kurioj šaly po poros metų darbo vos įgijęs patirties specialistas pasistato namą? Arba bent jau fundamentą? Atsakomybė dėl to, kaip mes gyvename – tik ant mūsų pečių. Mes patys ingoruojame valstybę, patys ją bandome apgauti. Man mikriukų vairuotojai jau išmoko duoti kvituką – tikriausia, užknisau… Bet kiek yra tų situacijų, kai neimamas čekis, kai dalis atlyginimo mokama (ir priimama!) vokeliuose, kai, radus įstatymo spragą, supuolama ja naudotis… Be abejo, mokesčiai slepiami dėl to, kad jie yra neretai neadekvatūs, bet vienintelis kelias juos sumažinti yra juos mokėti…

Bet ir ta iš tiesų tamsi mūsų realybės pusė – nėra lietuviška… Nesame vienintelė tauta žemėje, linkusi sukčiauti. Suvokdami save ir valstybę kaip du atskirus subjektus ir netgi priešingas stovyklas, elgiamės lygiai taip pat, kaip didžioji dalis pasaulio piliečių. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei amerikiečiai savų išrinktųjų nedievina, ir savanaudiškumas nesvetimas jokioje pasaulio dalyje. Aš neturiu recepto, kaip tai peržengti, bet tiesiog galiu išsakyti nuomonę, kad to nereikėtų priimti kaip kažkokios unikalios lietuviškos negandos.

Aš jaučiuosi dėkinga tiems, kurie kovojo už tokią Lietuvą. Žinau, kad, jeigu kiltų būtinybė – mes kovotume ir dabar. Nes šitiek pykti ant savo šalies tegalima iš tikrai didelės meilės – meilės, kuri nori matyti savo objektą idealų, neklystantį, o pamačiusi jį realų, nusivilia, ir pyksta. Ir aš tikiu, kad ta reikli idealizuojanti tėvynės meilė išaugs į brandesnį, tikresnį, gilesnį santykį su ja, kai išmoksime ne tik stebėtis, kodėl čia neteka pieno upės tarp kisieliaus krantų, bet ir iš tiesų ją puoselėti, auginti ir jausti atsakomybę.

]]> http://www.laima.eu/2012/01/25/uz-kokia-lietuva/feed/ 2 http://www.laima.eu/2010/02/08/nera-pinigu-sviesai/ http://www.laima.eu/2010/02/08/nera-pinigu-sviesai/#comments Mon, 08 Feb 2010 02:06:20 +0000 Laima http://www.laima.eu/?p=81 Maniau, kad myliu naktį… Maniau, kad jos nebylūs šalti virpesiai pagimdo mano įkvėpimą ir jaudulį, kad tamsos gelmė kuria neregimų pasaulių arkas ir supa mane paslaptingame savo glėbyje, kad būtų gera ir ramu mąstyti. Maniau, kad pasaulio grožis yra gražesnis tamsoje, kaip atrodo gražesnis moters kūnas, išradingai uždengtas medžiaga ir grimu. Šiandien žvelgiu į užsimerkusius Vilniaus žibintus, ir suprantu, kad mylėjau ne naktį, o miegančio miesto žariją…

Vilniaus miesto savivaldybė neturi pinigų šviesai. Mes nesumokėjome, nesunešėme užtektinai duoklės, nenusipirkome paketo “jūsų miestas švyti, kol jūs miegat”. Pėstieji išnyra kelyje kraupiais vaiduokliais, kai automobilio žibintai išrauna iš tamsos susiliejančių su naktimi striukų kontūrus. Kelių šimtų metrų ilgio kelionės pavirsta ekstremalia avantiūra, ir baikštesnių piliečių sąskaita didėja taksi firmų pajamos. Savaitgalio vakarais nebešurmuliuoja ant Tauro kalno žiemos linksmybių mėgėjų gvardija su rogutėmis, pabūgusi tamsos, su kuria galinėjasi vos vienas žibintas. Visa tai nėra fatališka, ir atsargumas, atsakingumas, saikingesnis naktinis gyvenimas efektyviai apsaugo eilinį pilietį nuo visų stambiųjų nemalonumų, kurie gali tykoti neapšviestose gatvėse. Bet kaip liūdna…

Miesto žibintai – vienas esmingiausių urbanistinių simbolių. Miesto žibintai paverčia miestą miestu! Kuo įsimintini, nuostabūs, pritrenkiantys yra Niujorkas, Roma, Maskva, Paryžius? Žibintais! Šviesa! Elektrifikuoti, spalvingi, žaižaruojantys, spiginantys miestai, nukonkuruojantys visas žvaigždes ir besikėsinantys nustelbti mėnulį – štai kas įkūnija tą įkvepiančią, gyvą naktį, kurią tariausi mylinti vien dėl jos pačios. Vilnius niekada nebuvo toks budrus ir spiginantis kaip didieji pasaulio miestai. Jo ramus švytėjimas primena jaukų naminį tortą su žvakutėmis: daug daug žvakučių, tarp jų – tarytum nulipdytos iš marcipano bažnyčių, Gedimino pilies bei Arkikatedros figūrėlės, cukrinis televizijos bokšto smeigtukas… Toks šiltas, santūriu aukso blizgesiu apsigaubęs Gedimino susapnuotas miestas – alsuojantis įmigusio milžino kvėpavimu, išoriškai nejudrus, leidžiantis stebėti jį sustingusį. Ir tuomet, kai visi žibintai stovėjo atsimerkę, jie galėjo matyti pavienius svajoklius, kurie mėtydavo akmenėlius į jų atspindžius Neryje, matuodavo žingsniais atstumus tarp bažnyčių ir juokdavosi, trumpam nubaidydami mažą lopinėlį didingos švytinčio miesto tylos.

Dabar miesto žibintai užsimerkę… Skurdžias šviesos properšas kuriantys neišjungtieji šviesstulpiai sutirština tamsą tarp jų ir gailiai sulinguoja nuo vėjo, tarytum šviesos našta, nepadalyta su kaimynais-žibintais, būtų pernelyg didelė. Ir ne gatvių grožio, ir ne savo saugumo pagailiu, žiūrėdama į užmerktas Miesto akis, o pykstu dėl demonstratyvaus, begėdiško (netikro?) skurdo. Kaip tyčia susiluošinęs savo kūną ubagas ištraukia savo pūlinius, kad praeiviai susimokėtų už jiems jo keliamą šiurpą, taip Vilnius valdininkų valia sustoja išvertęs kišenes, ir su gailia prašytojo šypsenėle atveria visų akims purvino sniego krūvas ir menkai apšviestas gatves.

Slogu matyti gestančią naktinio miesto žariją. Įdomu, ar padengtos skolos galės sugrąžinti tai, ką atima iš žmonių užtvindžiusios Vilnių neprašytos sutemos? Ar jie nupirks laimės hormonų, kad nuplautų tą slogumą? Prifarširuos energinėmis tabletėmis privargusią, suirzusią policiją? Sutaisys druskos išėstus batus? Kokiu būdu bus sugrąžinta ta energija, kurią pasiglemžia kasdienė Vilniaus skurdo demonstracija?

Tik žvaigždės ištiesia gestančiam Vilniui savo gležnus pagalbos spindulius… pro užmerktas Miesto akis gali gerai matyti dangų, ir žvaigždes. Žvaigždės šiomis dienomis šviečia ryškiau.

Paprastai rašiniai, kurių pavadinimas yra klausimas, baigiami atsakymu į tą klausimą. Aš gi, nesitikėdama, kad visi iki vieno užklydusieji skaitys visą tekstą, pradedu nuo atsakymo. Vyras ir moteris yra tiesiog asmenybės, kurios gali būti priešai, gali būti partneriai, gali būti pora, šeima, meilužiai, draugai, bet niekada, niekada nebus iš tiesų tuo, kas jiems bandoma primesti daugelyje dedikuotų meilės klausimams rašliavų, kurių tiek pilni spalvotieji ir nespalvotieji periodiniai skaitalai.

Aš esu moteris, ir manęs visai neerzina vyrai. Madinga dejuoti “vyrai ir moteris niekada nesupras vienas kito”. Tai tiesa, bet ar supras kada nors vienas kitą du vyrai arba dvi moterys? Juos gali sieti kažkokie pomėgiai, vertybinės nuostatos, politiniai įsitikinimai, bet taip pat juos skirs daugybė dalykų, ir tų skirtumų visuomet begalės, tiktai jie daug mažiau dramatizuojami, nes su savo lyties žmogumi nėra siekiama tokio didelio artumo (homoseksualizmo atvejų neaptariu). Manau, jeigu būtų trokštama artimai susidraugauti su visa žmonija su tokiu pat ūpu, kaip stengiamasi įtikti visiems priešingos lyties atstovams, paaiškėtų, kad ne tik vyrai – iš Marso, o moterys – iš Veneros, o kiekvienas asmuo vis iš kitos planetos.

Pažiūrėkime, ką google`as atsako į užklausą “vyras ir moteris”:

“Moters vaidmuo yra būti atsakingai šeimos viduje – rūpintis buitimi, vaikais, namų jaukumu, o vyro — veikti už šeimos ribų – užtikrinti finansinį gerbūvį, įgyvendinti globalius sprendimus.” – sunku patikėti, kad XXI-ame amžiuje žmogus, tiriantis šeimos santykius gali štai taip, iš lempos mėtytis tokiais storais teiginiais… Aš esu mačiusi per daug vyrų, kurie sėkmingai naudojasi dulkių siurbliu,  prašmatniai kepa bulvinius blynus, kutena bei supa ant rankų dukrytes ir sūnelius, kad tikėčiau pirma teiginio dalimi. Antrąją gi dalį paneigia faktai, jog finansinis gerbūvis, bent jau Lietuvoje, sunkiai sukuriamas vieno asmens, o dėl globalių sprendimų, numetamų ant galvos nepasitarus, galima užsitarnauti skandalą namuose…

Ten pat rašoma (tarytum siekiant užglaistyti prieš tai buvusį teiginį, kad moterys – namų šeimininkės): “Moteris yra tobulesnė už vyrą. Tik gimusi moteris jau turi 90 procentų visų būtinų savybių ir jai reikia nedaug save tobulinti. Vyras – atvirkščiai, visą gyvenimą turi labai daug su savimi dirbti, tobulėti, kad prilygtų moteriai.” – nors ir kaip malonu būtų manyti, kad mes tokios tobulos, vis tik neįtikėtina, kad saviugda, mokymasis, tobulėjimas reikalingas tik kažkuriai vienai lyčiai… Demagogija.

Randu dar vieną “perlą“, kuriame peršami tokie šablonai, kaip “vyras įsimyli tuoj pat, o moterį galima užkariauti pamažu”, “vyrai priima sprendimus greitai, moterys – lėtai”, “vyras gyvena veržliai ir pagal planą, o moteris įsibėgėja iš lėto”… Ar bereikia pasidalinti asmenine patirtimi, kaip iš karto, žaibiškai ėmėme patikti vienas kitam, o po to abu pamažu įsileidome vienas kitą vis giliau į širdį? Kaip kartais man, moteriai, tekdavo kažką kirsti ar staigiai keisti, arba jam, vyrui – dvejoti, mąstyti ir pamažu subrandinti tvirtą svarbų sprendimą? Juk sprendimų greičiai priklauso nuo situacijos ekstremalumo lygmens. Jeigu sprendimui duota savaitė – tiek vyras, tiek moteris svarstys ne mažiau kaip savaitę, o jeigu įvyksta kažkas, reikalaujančio veiksmų čia ir dabar (pvz, kilo gaisras) – sprendimus abiejų lyčių atstovai priima vienodai žaibiškai… Apie gyvenimo strategavimą taip pat, manau, derėtų kalbėti remiantis žmogaus būdu, o ne lytimi. Vieni žmonės spontaniški, bohemiški, kiti – skrupulingi planuotojai, ir tai nepriklauso nuo lyties..

Mano manymu, vyrai ir moterys iš prigimties turi skirtumų, tačiau tie skirtumai – gerokai subtilesni negu “moteris valdo motiniškas instinktas, o vyrus – apvaisintojo stimulas”. Kiekvienas vyras (atmetant aseksualus ir dvasininkus) nori aistringo sekso, bet argi dar nepripratome prie akivaizdybės, kad jo nori ir moterys? Kiekviena moteris (taip pat su tam tikromis išimtimis) nori vaikų ir namų, bet kas pasakė, kad vyrai – nenori? Skirtumai tarp mūsų yra subtilūs. Moteriškumas ir vyriškumas reiškiasi ne tam tikrų bruožų būvimu ar trūkumu, o tiesiog specifiniais tam tikrų akcentų deriniais: kažkas vienos lyties elgesy išreikšta ryškiau negu kitos. Tai yra sunkiai pamatuojama, ir, net jeigu psichologija jau turėtų užtektinai rafinuotus instrumentus tų akcentų kombincaijų tyrimams, neišvengimai “eterį” toliau terštų melagingi tekstai apie marsiečių bei veneriečių palikuonis.

Imu galvoti, jog visi tie vyrų bei moterų skirtybių matavimai tėra spekuliacija, skirta paguosti, nuraminti nesekmes santykiuose patiriančius vyrus bei moteris. Juk, jeigu nepasisekė, lengviau tarti sau, kad visos moterys siekia apsikūdikinti, susitvarkyti buitį ir nesugeba plėsti akiračio, arba kad visi vyrai – sekso tetrokštantys, įgeidžių vergai, kuriems ištikimybė tiesiog neduota. Tuo tarpu sėkmingai puoselėjantys santykius žmonės gali jaustis didvyriais, atradę kažkokį bendrą tiltelį tarp tokių tolimų vyriškumo ir moteriškumo stichijų.

Tas priešybių eskalavimas, man atrodo, tik dar labiau supainioja lyčių santykius ir trukdo suprasti kitą lytį, o ne padeda. Dažnai įsitikindavau, kad paklausti savęs “o kaip aš jausčiausi tokioje situacijoje?” yra tiesesnis kelias į supratimą negu “o kaip vyras turėtų jaustis tokioje situacijoje?” Juk visi mes mėgstame šypsenas, juoką, gerą seksą, jaukumą, šilumą, skanų maistą, grožį, gražius rūbus, mėgstamus užsiėmimus, draugus, skonį atitinkantį meną, sėkmingą savirealizaciją, pasitikinčius savimi žmones, komplimentus, malonias dovanas, švarą namuose, vaikus ir N dalykų, tarp kurių žiauriai sudėtinga išskirti kažkokius vyriškus ar moteriškus… Tad kodėl moteris turi šokti striptizą, o vyras – parnešti pinigų? Aš už abipusį drabužių plėšimą nuo kūnų ir dviejų atlyginimų mėnesinį šeimos biudžetą.

Ir klausimas, kuris yra šito įrašo antraštė, net neturi atsakymo, būdamas iš pagrindų nekorektiškas. Vyrai ir moterys tiesiog negali būti priešpastatomi, ir jeigu tam tikri individai nesutaria – tai tik žemo santykių kultūros lygio pasekmė, bet niekaip ne lyčių skirtumų problema…

Kodėl tai nemadinga

Kiek daugiau negu prieš metus jaučiausi esanti labai originali, savo religines pažiūras įvilkdama į dvelkiantį cinizmu aforizmą “jeigu Dievas yra, jis nesikiša į mano gyvenimą, aš – nesikišu į jo”, tuo bandydama išreikšti ne tiek ateistinę, kiek abejingą poziciją. Iš tiesų tuomet tikėjimo klausimas man liovėsi rūpėjęs, ir aš nuoširdžiai maniau, kad likęs pasaulis dalijasi į religinius fanatikus bei tikėjimui abejingus žmones. Vėliau atradau nefanatiškai, nuoširdžiai grindžiančių savo pasaulėjautą krikščionybės principais žmonių. Ir, deja, yra dar viena gausi grupė: tikėjimo neapkentėtojai. Religinis klausimas kelia labai daug piktų aistrų. Buvau jų liudininkė mokyklose, knygose, interneto erdvėje… Jeigu tą polemiką keltų tiktai tikinčiųjų bei netikinčiųjų siekis įrodyti savo teisumą, ta diskusija nebūtų nei per plauką agresyvesnė negu tarp dviejų gurmanų, giriančių skirtingus vynus. Bet nei viena vyno žinovų batalija neišaugo iki globalaus masto, tuo tarpu religinė diskusija – arši ir atrodo visuotinė.

Darau prielaidą, kad kapoti akis ir spjaudytis niekinant tikėjimą žmones gali versti toks dalykas, kaip individualizmo kultas.

Būti originaliam, turėti savo nuomonę, savaip matyti pasaulį – iš pirmo žvilgsnio nedera su religija, kuri vienija. Toks individualus, toks visažinis ir savarankiškas, toks galingas žmogus, kuriam šiandien leista rinktis bet ką: nuo sutuoktinio ir būsto iki orientacijos ir tautybės, gali pripažinti kokią nors doktriną tik kaip savo pasirinkimo reikalą. O krikščionybė kalba daug daugiau apie pareigas negu apie pasirinkimus. Mišių apeiga bažnyčioje suburia žmones drauge atlikti vieną veiksmą, vienu metu kartoti tuos pačius žodžius, sykiu klauptis, sykiu atsisėsti. Asmenybei šito gana, kad suvoktų religiją kaip primetamą valią. Bet tikėjimas juk yra ne apie tai, kaip būti savimi, tikėjimas yra apie tai, kaip būti Geram. Subjektyvizmo ir reliatyvizmo sąlygomis sunku įrodinėti, kad egzistuoja gėris, taikytinas visoms kartoms, tautoms, lytims ir amžių grupėms. Tikėjimas kalba būtent apie tokio pobūdžio Gėrį – absoliutų ir bendrą visiems.  Tačiau žmogus, atsikandęs jam pirštos lygybės (SSSR) nebenori nieko lygaus, netgi Gėrio. Savimeilė nugali. Tikėjimo suvokimas kaip paklusimo primetamai valiai – nugali. Ir nuo tikėjimo atbaido baimė netekti individualumo per būvimą Geram. O baimė daro neapkentėtojus aršius.

Kita priežastis, dėl kurios tikėjimas sukelia daug pagiežos, man atrodo jausmingumo nuvertinimas.

Religija nevieniša tarp išjuokiamų dalykų, ji dalijasi savo dalia su įsimylėjimais, pernelyg atvirai reiškiamomis emocijomis ir viskuo kitu, kas yra jausminga. Sakyčiau, tais atvejais, kai susiduriama su religiniu fanatiku, pašaipi reakcija yra suprantama (bet nepateisinama, kaip nepateisinamas joks pašaipumas), tačiau sarkazmo strėlės dažnai nutaikomos į bet kurį jausmingumo apsireiškimą. Tiesa, pripažinkime, ir kai kurie krikščionybės išpažinėjai padaro labai daug, kad su visu savo patosu pasirodytų juokingi.

Didžiausi kenkėjai krikščionybės reputacijai – prasti aiškintojai, fanatikai ir šarlatanai.

Jų yra daug, ir vien jų buvimo, klaidingų traktavimų ir nusikalbėjimų yra gana, kad sukeltų ne tik abejonių, bet ir didelį susierzinimą, gvildenant bet kurį dvasinį klausimą. Jie, kaip ir ateistai, siūlo pernelyg tiesmuką doktrinos suvokimą. O mūsų religija man atrodo esanti toli peržengianti svarstymus, ar egzistavo Šventajame rašte aprašyti asmenys, ar jie tikrai darė stebuklus, ir ar žemė buvo sutverta per septynias dienas. Skeptikai paneigia Šventojo rašto faktus, fanatikai įrodinėja Šventojo rašto faktus, bet tikėjimas nėra apie faktus.

Kodėl aš atėjau

Fiziškai atvykau į bažnyčią, į mišias tiesiog palaikydama kompaniją mano mylimam. Tuomet gyvenau su pozicija “Dievas neliečia manęs – aš neliečiu jo”, ir ėjau vedama smalsumo, noro palaikyti išgyvenantį dėl tikėjimo mylimą žmogų bei noro geriau pažinti krikščionybę ir konkrečiai katalikybę kaip fenomeną. Prieš tai išklausiusi įdomų paskaitų kursą apie islamą, susigėdijau, kiek mažai turiu duomenų lyginimui. Galiausiai, norint aiškiai apibrėžti savo santykį su “gimtąja” religiją, ją reikia pažinti. Ir aš nutariau nebėgti šios progos, ir žengti į tą pasaulį, kuriam jutau baimę, jaučiamą svetimšalio, susiliečiančio su aborigenų papročiais, ir pagarbą – kaip įtakingai kultūrinei ir filosofinei tradicijai.

Tą vakarą kaip tyčia mišias aukojęs Pijus kalbėjo apie mišių ritualą ir priminė bendruomenei, kam šis ritualas yra reikalingas. Argumentas buvo paprastas ir neturėjęs nieko bendra su įbauginimais ir mišių vaizdavimu kaip privalomo ir gyvybiškai būtino akto. Supratau jo aiškinimus taip, lyg mišios būtų tiesiog Kristaus atminimo vakarienė, ir vyksta bažnyčioje bei turi tam tikrą formą tiesiog todėl, kad žmonės yra socialūs sutvėrimai, ir mėgsta būti su bendraminčiais. Kunigo aiškinimuose nebuvo menkiausio bandymo priversti visus ir kiekvieną tapti nuolatiniais mišių lankytojais – tai būtų net absurdiška, juk jie ir taip visi atėję. Bet aš klausiausi ir stebėjausi tuo sutapimu: kiekvienas homilijos žodis buvo tarytum taikytas man, tarytum atsakantis man į klausimą, kodėl čia verta būti. Ir aš buvau.

Man imponavo pamokslai – labai kūrybiški, nuoširdūs, filosofiški. Imponavo viso to vyksmo žmogiškumas: vienuolių asmenybės, turinčios stiprų ir gyvą ryšį su pasaulietiniu pasauliu; parapijiečiai, dalyvaujantys su skirtingomis emocijomis, skirtingais nusiteikimais; vaikai, kurių dalis juokingai nutipena vorele į jiems sugalvotus užsiėmimus, o kita dalis – pasilieka, ir laikas nuo laiko paverkia, prašydamiesi sušildomi ant tėvelio ar mamos rankyčių. Bažnyčia, iš šalies atrodžiusi apsigaubusi dirbtiniu santūrumu, realybėje pasirodė esanti gyva.

Ir šiandien man atrodo, jog ta tvirtovė, sukurta ir žemiškų akmenų, lankoma žemės žmonių, yra nebe tik pažintiniu požiūriu įdomus tyrinėti iš arti daiktas. Pažinimas išorinis teikia tik faktinį žinojimą. Tikėjimas nėra apie faktus, aš noriu kito pažinimo – to, kuris augina, kuris verčia būti labiau žmogumi ir labiau gyventi, kuris teikia ne tai, ką šiandien suprantu kaip laimę, o ugdo laimės suvokimą, kuris moko mylėti ir suprasti šiek tiek daugiau…

Pasirinkimas gerti Kristaus kraują man asmeniškai reiškia pasiryžimą dvasiniam augimui. Štai kodėl aš jį gėriau ir gersiu. Tai reikėjo padaryti sąmoningai, neraginamai vyresnių, neprievartaujamai – kaip individualizmo epochos vaikas, bet kokią doktriną galiu priimti tik kaip savo pasirinkimo reikalą. Štai kodėl aš priėmiau Švenčiausiąjį Sakramentą tik dabar.