Joninės man kasmet pralėkdavo nepastebėtos, nešvęstos, neypatingos – kaip viso labo papildomas laisvadienis, kurį galima išnaudoti dykinėjimui arba atidėtų darbų krapštymui. Ryškiausias Joninių prisiminimas ligi šiol – tai keletas laužų, matytų praėjusių metų naktį pro automobilio langus pakeliui į Marijampolę, kur mūsų laukė bandymų užmigti griaudint baliui už sienos naktis – Jonai siautėjo… Bet šį kartą Joninės nutiko kiek kitaip, nes mūsų (mano ir mano mylimojo) gyvenime atsirado vienas spontaniškas ir įdomus žmogus, kuris pasiūlė važiuoti į Kernavę, o mes entuziastingai sutikome, nujausdami, kad priešingu atveju sugaišime visą savaitgalį kur kas įprastesniems užsiėmimams.

Iš pradžių ėmė atrodyti, lyg vakaras žadėtų lėkštą masinį renginį po atkakliu ir persmelkiančiu lietumi: pirmasis įvažiavimas į miestelį pavirtęs kilometrine automobilių stovėjimo aikštele, įvažiavus pro antrąjį – irgi nebuvo galo automobiliams, tvyrojo galingos “masofkės” dvasia ir skvarbi nuobodaus lietaus drėgmė. Gatvėje išrikiuota solidi grandis prekybinių palapinių, kuriose pristatomas asortimentas varijavo nuo tradicinių Kaziuko mugių skanumynų iki Basanavičiaus g. Palangoje aptinkamų gėrybių. Matyt, Joninėms tinka viskas, kuo galėtų susigundyti pirkėjas. Mūsų naujasis draugas iš visos tos įvairovės nusitaikė į girą, kurią, iš vieno indelio, draugiškai gėrėme ratu, po spalvingu mūsų persipynusių skėčių skydu. Labai rituališka, linksma ir vienijanti įžanga į tikresnes Jonines negu tos, kurias galima patirti imituojant šventę persivalgymu ir girtumu.

Pro visus šašlykus ir sausainius, pro traukiančią brandžiu balsu meilės dainas lauko sceną ir gracingą bažnyčią mes ėjome į Pajautos slėnį – tokį gražų, pasakų Neries slėnį, kuriame vyko visiškai kitokia šventė, tvyrojo kiti kvapai ir pasimiršo visa tuštybė, likusi klaidžioti tarp palapinių… Ten įsijungė būtas laikas ir baltų dvasia, kuri viliojo laipioti piliakalniais, žiūrėti į sugeriančią lietų Nerį, patrypčioti prie pagonių dievams skirto aukuro, kantriai laukti, kol dalis kompanijos susipins vainikus, leistis prie upės, stebėtis, kodėl ten sėdinčios moterys traukia graudžias karo dainas, žiūrėti į pirmuosius du plūduriuojančius vainikus ir, įsižiebus laužams, kilti atgal į piliakalnius – spoksot į ugnį ir šokti polką lietuje.

Aš nežinau, kiek autentiškos ir kiek patikimos tos mūsų Joninės, iš kurių išvykome anksčiau laiko, neieškoję paparčio žiedo, neplukdę vainikų, nešokinėję per laužą ir nesiprausę ryto rasa. Bet grįžimas į palapinių šurmulį sudavė tarytum žingsnis iš užuovėjos į pragarą. Neturiu jokių priekaištų tiems, kas sudarė daugumą, kuriai buvo gana pasistumdymo tarp prekystalių ir didesnio ar mažesnio kiekio svaigalų. Nesu autentiškų tradicijų fanė ir nemanau, kad kitoks šventimas negu tas, kurį patyrėm, būtų mažiau gražus. Tačiau tasai šurmulys, masyvios mugės, alus ir užkandžiai visas šventes suvienodina, atima iš jų unikalų žavesį. O ten, Pajautos slėnyje, degė tik Rasos šventės laužai, gaudė tik šia proga prabilę gongai, plyšavo polkutėmis ir valsiukais kapela… Rimta praraja tarp dviejų greta švenčiamų Joninių; tiktai ir tuos, kas pynė vainikus prie Neries, ir svirduliuojančius nuo alaus “jonus” gaubė tas pats nedraugiškas skvarbus lietus ir grynesnis, tikresnis oras, iškvėptas slėnio žalumos ir svaiginantis plaučius pasiilgta gaiva…