Štai, ir man tai nutiko… Aš – žmona! Galėčiau rašyti dabar “sėkmės receptų” brošiūrėles su pamokymais -aitėms, kaip iš atkaklių vienišių virsti žmonomis, tačiau aš tai darysiu gal kiek vėliau, auksinių metinių proga ar pan. O dabar, vis dar pilna naujos patirties jaudulio, aš noriu papasakoti apie vestuves. Prisipažinsiu, man tai visuomet atrodė labai keistas renginys… Meilė yra verta šventės, bet ta šventė taip sukarikatūrinta mūsų dienomis. Kalbu ne apie tai, kad pusė priesaikų nepasiteisina, aš nuoširdžiai tikiu, kad tik tikėdami meilės amžinybe galime mylėti iš tiesų giliai ir stipriai. Aš kalbu apie patį šventės modelį. Sėsti į prabangų neįperkamą automobilį, kad pravažiuotum porą kilometrų, puoštis didžiule suknele-kalėjimu, primenančia feodalinius laikus, kai dama tebuvo pasyvus gėrėjimosi ir užkariavimo objektas, nusamdyti brangiausią fotografą, fotografuotis visą dieną, pozuoti rapsų lauke, prie fontanėlio, ant tiltelio ir milijone kitų vietų, kurios porai ničnieko nereiškia, o po to svečiams dideliais kiekiais pilstyti pigiausią vyną, degtinę ir tiekti riebius karbonadus, skambant pusiau fonograminiam popsui… Ir nežinoti, visiškai nežinoti, kam visa tai… Yra merginų, kurios rengia tokį keistą šou ir tuo gali mėgautis, yra ir tokių, kurios sugeba šablonišką vestuvių modelį išpildyti stilingai ir net rafinuotai (pvz, skambant gyvai atliekamam popsui vietoje karbonadų tiekiami sultingi “steikai”), bet mudu, pradėję planuoti vestuves, žinojome – mūsų šventė bus kitokia. Joje nereikės gerti, nereikės kelti milijono tostų už jaunuosius, nebus limuzinų, pūsto sijono, veliumo ir dar dievaži ko. Skambės džiazas, mes šoksim lindyhopą, aš būsiu kuklia balta suknele, vyras – gražiu nauju kostiumu, kuris tiks vėliau kitoms progoms, tortą iškepsiu pati, o į ceremoniją mes važiuosime troleibusu. Pasakyta – padaryta, nepaisant visos mano giminės spyriojimosi ir protestų. Taip viskas ir buvo, taip ir buvo…

Diena išaušo kaip visos kitos. Nei išskirtinės susikaupimo ramybės, nei susierzinimo dėl barbenančio į stiklus lietaus, nei ypatingo pakylėjimo – tiesiog ryto, paprasto atostogų ryto nuotaika. Tiesa, prabudau ne pati – sunerimusi floristė telefonu prašė dar valandėlės puokštės darymui. Nuraminusi gėlininkę, kad savo užsakyto orchidėjų burbulo net nesiruošiu atsiimti iki vidurdienio, užmigti nebeįstengiau – gerklę skaudėjo, ir katinas nepatogiai išsitiesė ant mano kojų. Todėl, silpnu rytiniu balseliu paprašiusi savo seniai prabudusio be-kelių-valandų-vyro įprastinės kavos į lovą, pradėjau teiktis kėlimuisi. Man besivoliojant, jis jau pradėjo ruoštis pasitikti mano tėvus, paimti jiems išnuomoto buto raktus, suvežti reikalingų daiktų likučius į klubą bei parvežti gėlių, o aš tą laiką paskyriau bendravimui su katinu, dušui ir minimaliam bardako likvidavimui – nelabai norėjau, kad stilistei reikėtų vaikščioti šokoladu ir morengais (juk aš visą savaitę prieš tai kepiau sausainius ir vestuvinį tortą!). Atėjus Gražinai, viduje ėmė busti šioks toks jauduliukas, kurį stiprino mano besirenkančios į Vilnių šeimynos skambučiai. Pamažu namai tapo triukšmingi – sūnėnas ir dukterėčia žaidė su mano tėvu, sesuo svarstė, kur pirkti pėdkelnes dukrytei (pirktąsias specialiai vestuvėms paliko namuose), tėtis guodėsi, kad pamiršo batus ir atvyko sandalais, mama su savo pussesere tvirtino man bantą, o aš stovėjau visų pasigrožėjimui – lėlytė – Gražinos (šukuosena ir makiažas), Ingos (suknelė), Arūnos (papuošalai) ir savo pačios kūrinys – linksma ir saugi po ryškia parado pirmininkės kauke. Šiandien visi ir viskas šoka pagal mūsų dūdas – tas suvokimas atėjo labai natūraliai. Nėra nieko linksmiau kaip klapsėti veidrodin milžiniškom priklijuotom blakstienom ir žinoti, kad šiandien esi svarbiausia.

Taigi, nieko nelaukę, mes ir užgrojome savomis dūdomis. Palikę šeimyną ruoštis-puoštis mūsų namuose, apsiginklavę skėčiais (aš – dar ir guminiais batais), lydimi Sandros (fotografės), išėjome iš namų… Šalta! Bet tai buvo ne tas šaltis, kurio aš taip bijau. Kadaise mes su mano gera drauge Nidoje maudėmės naktį jūroje – vėjuotą, tamsią, klastingą naktį teškenomės audringoje šaltoje jūroje. Tuomet nebuvo šalta, nes mes žaidėme su Jūra, demonstravome savo lengvabūdybės ribas, ir šaltis buvo tik dar vienas adrenalino šaltinis. Taip buvo ir šį kartą – mes, jaunikis ir nuotaka, keliavome tuščiais kiemais per balas – pėsčiomis, link troleibusų stotelės – toji išdaiga mus taip linksmino ir atrodė tokia šauni, kad iš šalčio mes tik kikenome. Lietus ir vėjas darė tą avantiūrą dar smagesnę – bepigu prasivaikščioti kiemais šviečiant saulei, o štai per lietų… Nė sekundei nepasigailėjau, kad pasirinkome būti kitokie…

Praeiviai buvo niūrūs – lietus, šalta, diena slogi. Laimingi mergina balta suknele ir kostiumuotas vaikinas mėlyna peteliške vieniems įžiebdavo pavargusiuos veiduos šypsenos šešėlį, kitiems – nuostabą, tretiems – gal net susierzinimą, nes mūsų paprastumas tądien galėjo atrodyti kone šventvagiškas. Visą kelią itin tvarkingai laikėmės kelių eismo taisyklių – pėsčiųjų perėjos nepaprastai derėjo prie mano guminių vaikiškų batų! Pakeliui į CUP`ą papozavome prie lindyhopo studijos, pademonstravome gražiausią mūsų šokio judesiuką, po to – užėjome į minėtą prekybcentrį, į Hesburgerį – valgyti mėsainių ir bulvyčių fri. Kodėl mėsainių? Visų pirma, tai yra linksmas maistas, antra – nors juos nuolat peikiame, laikas nuo laiko jų pavalgome, tad tai ganėtinai autoironiškas valgis mums. Maitinome vienas kitą bulvytėmis, bučiavomės ant eskalatorių, gėrėme pieno-ledų kokteilį dviems šiaudeliais ir vienos stiklinės – žodžiu, darėme tai, ką darome kone kasdien, tačiau šį kartą – objektyvui, prieš kurį iš kailio nėrėmės.

Ant baltojo tilto sutikome dar dvejas vestuves. Pora, keliavusi vienumoje su fotografu, su mumis pasisveikino, o toleliau stovėjęs didokas pulkas į mus net neatkreipė dėmesio – ko gero, tiesiog todėl, kad visi jie buvo smarkiai užimti reiklaus fotografo, gaminusio iš jų kūnų eilinę mega-kompoziciją. Pora kadrų Lukiškių aikštėje (tai buvo vienintelis momentas, kai tikslingai pozavau – reikėjo pasisukioti, kad matytusi sijono grožis), ir mes – bažnyčioje, į kurią įeidami apgadinome kažkokio kito pulko kongenialią mega-kompoziciją.

Dominikonų šventovėje pasijutau kaip namie. Persiaviau, pasipuošiau mėlynom basutėm, drąsinau svečius sėstis bažnyčioje, išdalinau savo daiktus artimiesiems, aiškinau sesei (liudininkei), kur jai būt ir kaip elgtis, bet daugiausia stovėjau išsišiepusi ir galvojau, kad Dievas, turbūt, mums dar nepriėjus prie altoriaus, jau uždėjo ties mūsų vardais paukštuką – turbūt, jau viskas su mumis aišku Jam. Ir galiausiai, visiems susėdus, pasiruošę, persimetame linksmai keletu žodžių su Mindaugu ir žengiame paskui jį taurioje tyloje…

Tą akimirką aš nepatyriau didelio jaudulio, buvo tiesiog šviesiai jauku. Šis momentas nieko nekeitė, mes atėjome patvirtinti akivaizdybę, kad mudu mylime vienas kitą. Po trumpos įžanginės kalbos Mindaugas pakvietė mudu skaityti pasirinktus skaitinius. Prieš mano akis gulėjo mūsų Biblija, atsiverčiau Giesmių giesmės Antrosios giesmės puslapius, ir perskaičiau jos antrąją pusę: “Savo guoly per naktis ieškojau to, kurį myli mano širdis… Ieškojau, bet jo neradau. Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes…” Tiesiog jutau, kaip mano tariami žodžiai keliauja į susirinkusiųjų protus – bent pusė jų žinojo, kaip ilgai, kaip toli aš ėjau link altoriaus, kokiais vingiuotais meilės takais klajojau. Jie žinojo, kad tai – apie mane ir ką aš rašyčiau “sėkmės receptų” brošiūrėlėse netekėjusioms merginoms. Vyras atsivertė kiltą puslapį – ir tai vėlgi buvo apie jį, Trečosios giesmės vidurys “Tu sužavėjai mano širdį, mano sesuo sužadėtine…” Ir aš klausiausi net ne jo skaitomų žodžių, o to, kaip tvirtai, gražiai ir išraiškingai skamba jo balsas, didžiuodamasi, kad stoviu šalia žmogaus, kuris gali skaityti – ir suprasti – ir išjausti – Knygų Knygą – giliau, tyriau ir nuoširdžiau negu bet kas, ką aš pažinojau, nebijodamas to, kad būti religingu ir jautriu vyru nūdien nepopuliaru…

Po Evangelijos skaitymo Mindaugas kreipėsi į mus labai asmeniška, subjektyvia kalba. Jis kalbėjo, kad ne kiekviena pora vyksta į savo vestuves troleibusu, valgo bulvytes fri ir žengia prie altoriaus neišsprendusi savo pirmojo klausimo. Juk mūsų pažintis buvo ginčas – ar muzikinis skonis ir protas yra tiesiogiai susiję, ir mes to ginčo iš tiesų nebaigėme, tad iš tiesų likome neišsprendę savo pirmojo klausimo. Ir jis pasakė, kad mumyse, mūsų elgesy yra paradoksas, tačiau pats katalikų Tikėjimas yra pagrįstas paradoksais, todėl mes turime būti tobuli, gailestingi ir geri kaip Dievas, ir net jei tai atrodo per svari našta ir atsakomybė – mes patys ją užsikrovėme savo paradoksais. Mane, tiesą pasakius, bestelėjo jo didelis pasitikėjimas mumis kaip gerais žmonėmis – aš niekada nesusimąstydavau apie tai, kad tokie žmonės, kaip mes – tiesiog nuoširdūs, normalūs žmonės – gali lygiuotis į Dievą, o gal visuomet turėtų? Tuos žodžius bus gera prisiminti, kai mudu būsime jų verti, ir jie bus labai skaudūs, jei mes kada nuvilsime patys save ir tolsime nuo svarbių idealų, o gal taps juokingi, jeigu mes kada nors atsiversime prieš Dievą, bet jie visuomet liks – kartą ištarti, jie visuomet liks mumyse, tai buvo vieni tų retų, visam gyvenimui svarbių žodžių.

Priesaika man tiek vyro, tiek mano pačios lūpose nuskambėjo savaime suprantamai. Tai yra stiprus teiginys, bet tą akimirką jis mūsų nebedegino, nebešokiravo, nesuvirpėjo ant lūpų, nes jame nebebuvo atradimo, tai buvo tiesa, kurią mudu tiesiog patvirtinome – dar kartą. Ir aš pamaniau, kad daugelis porų, kurios teigia jautusios ypatingą nušvitimą priesaikos akimirką, ko gero, jaučia tiesiog bažnyčios aureolės nekasdieniškumą ir “scenos baimę” – jaudulį, kai į tave žiūri daug akių ir kai būni dėmesio centre.

O po visų sveikinimų, šampano ir mano gražiųjų sausainukų išaušo akimirka, kurios laukiau šiek tiek su baime… Mama paklausė, kur mūsų automobilis. Aš taip natūraliai ramiai atsakiau, kad važiavome troleibusais. Ji buvo šokiruota, pasipiktinusi, sunerimusi – tuoj pat ėmė regzti planus, kuo ir kaip mus vežti, ir prireikė nemažai argumentų, kol įtikinome ją, jog turime kitokių reikalų ir visur nusigausime patys, o jeigu ką – pinigų taksi tikrai turime, tad, jeigu lietus mums pabos – būtinai važiuosime taksi. Kol išsprendėme visą tą pasiginčijimą, aš įkišau kojas vėl į guminius batus (bateliai nuo drėgmės jau buvo pradėję keisti spalvą, ir su jais šalo kojos), užsimečiau ant pečių mamos striukę (darėsi dar šalčiau), atsikračiau puokštės, ir mes su vyru bei fotografe pajudėjome vykdyti tolesnio fotosesinio plano…

Nors jau viršiju numatytąją pasakojimo apimties normą, apie tą planą papasakosiu plačiau. Matote, mes pasiėmėme laužtuvą… Tikrą, metalinį, sunkų… Ir grįžome ant Baltojo tilto. Susituokusios poros mėgsta kabinti ant tilto spynas… Pernykštės – jau surūdijusios, beje… O mes surengėme akciją “Meilės rūdys griauna Baltąjį tiltą”, bandydami (tiksliau, vaizduodami, kad bandome) nuimti nuo tilto vandalų užkabintas spynas. Toliau nukulniavome link “Europos” – tiesiog praktiniais sumetimais – pasišildyti ir atsigerti kavos, nes ir šaltis, ir nuovargis ragino atsipūsti. Sykiu prisiminėme, kad “Europoje” lankėmės savo pirmojo pasimatymo metu – ir irgi tik tam, kad pasišildytume… Iš tiesų, per mūsų pirmąjį pasimatymą mes irgi vaikščiojome po lietumi, tik ne rugpjūčio, o lapkričio! Atsisėdome ant to pačio suoliuko, ant kurio galėjome pirmą kartą pasibučiuoti, bet nepasibučiavome tuomet. Šį kartą bučiavomės, kaip turi būt.

Paskutinė fotosesijos stotelė buvo Laisvės kelias. Šio paminklo statybą abu esame simboliškai parėmę, ten yra plyta su mano vardu – aukštai, pirmoje eilėje, fotografuoti beprasmiška, nesimato, už tai vyro plyta – ganėtinai žemai, ir su labai aiškiai užrašytais jo vardu ir pavarde. Ten įsiamžinome – ir jis vienas atskirai prie savo plytos, ir mudu abu, susikibę už rankų – lyg patys stovėtume už Laisvę. Na, šiuo metu mes stovime kaip naujos šeimos užuomazga, kuri neišvyks iš Lietuvos ir pasistengs pagimdyti ir užauginti gerų Lietuvos piliečių… Bet ilgai šia idėja mes nesimėgavome. Nežinau, ar bus vertingų kadrų, bet mums jau pasidarė šalta, tad nuskubėjome link stotelės…

Į “Jazz kablį” atvykome po jau labai rimtu lietum… Turtingi būsime, oi turtingi… Vakarėlis mums pavyko, nepaisant to, kad dėl kelių paskutinę akimirką atsisakiusių svečių, žmonių buvo visu ketvirtadaliu mažiau negu suplanavome. Pasiteisino ir Vyto pagamintos “servetėlės” iš vinilo plokštelių su mūsų nuotraukomis, kurias svečiai išgraibstė kaip suvenyrus, ir furšetinis maisto patiekimas, ir gėrimų parinktis (vynas ir brendis), ir džiazas – nors niekas ir nepuolė šokti pagal A. Polevikovo kvarteto atliekamas Ellos Fitzgerald dainas, visiems patiko, o ypatingai mano šeimai, kurie tokios muzikos niekada gyvai nebuvo girdėję. Lindyhopo pamokėlė bei Martyno ir Kastės šokis surinko taip pat aukštus reitingus. Ir mūsų pasirodymai, ir mūsų šokis, kurį labai rimtai ruošėme – viskas pavyko tikrai neblogai – ne be vestuvėms būdingo saviveikliškumo, bet vis dėlto gana estetiškai. O vakaro vinimi tapo Antanas, Vyto klasiokas, aktorius, kuris pravedė mūsų vestuves nuotaikingai, intensyviai ir įdomiai. Tačiau didžioji kulminacija buvo mano tooortas. Žinoma, jį kepdama prigadinau nemažai nervinių ląstelių, ir jis man gavosi ne tokios formos, kokios norėjau, ir puošiau jį kitaip, negu norėjau, tačiau vis dėlto man pavyko jį padaryti tvarkingai simetrišką (tai nėra taip jau paprasta, ypač kai didžioji dalis lakštų formuojama rankomis, be jokių formų) ir beprotiškai skanų – aš pati buvau nustebusi, kokie tobulai trapūs gavosi morengai, koks vientisas kremas bei kokie  purūs biskvitai… Tad bala nematė tų papuošimų, visuotinis susižavėjimas tortu bei greitas jo tirpimas svečių burnose atperka tas dvi paras kepybos reikalų, su kaupu! Prie torto išgirdome dar ir “ilgiausių metų”. Žodžiu, vakarėlis prabėgo intensyviai, smagiai ir įdomiai, kokio mes ir norėjome – kad jame būtų įdomu netgi mums.

O kitą dieną – spėkite, kas buvo labiausiai sužavėti? Ogi tie, kas mus daugiausia atkalbinėjo nuo visų mūsų avantiūrų – mama, tėtis, sesuo, ir taip pat – mano tetos, dėl kurių reakcijos į neįprastus sprendimus labiausiai nerimavau.  Jau mama džiaugėsi ir mano tortu, nes tokio tikrai niekur negautume užsisakę, ir džiazu, kurį išgirdo gyvai pirmą kartą, ir alkoholio parinkimu – mat degtinės ir nebūtų kam gerti, ir suknele, su kuria buvau lyg coliukė, ir netgi troleibusais – kitą dieną jai tai jau atrodė linksma ir smagu ir ji jau kone didžiavosi, kad jos dukrelė yra tokios originalios poros pusė.

Ir štai, viskas prabėgo, baigėsi, ir aš dabar su dar didesne ironija žvelgiu į tą vestuvinį ėjimą iš proto ir į save pačią, dar prieš mėnesį panikavusią dėl to, ano ir trečio. Vestuvės yra fainas atrakcionas. Visa, išskyrus patį santuokos sudarymą, jose tėra dekoras, žaidimas. Mums jį pavyko sužaisti visai smagiai ir netgi gaila, kad nėra progos surengti kito tokio brangaus grand-benefiso. Man patiko, noriu pakartot!

Joninės man kasmet pralėkdavo nepastebėtos, nešvęstos, neypatingos – kaip viso labo papildomas laisvadienis, kurį galima išnaudoti dykinėjimui arba atidėtų darbų krapštymui. Ryškiausias Joninių prisiminimas ligi šiol – tai keletas laužų, matytų praėjusių metų naktį pro automobilio langus pakeliui į Marijampolę, kur mūsų laukė bandymų užmigti griaudint baliui už sienos naktis – Jonai siautėjo… Bet šį kartą Joninės nutiko kiek kitaip, nes mūsų (mano ir mano mylimojo) gyvenime atsirado vienas spontaniškas ir įdomus žmogus, kuris pasiūlė važiuoti į Kernavę, o mes entuziastingai sutikome, nujausdami, kad priešingu atveju sugaišime visą savaitgalį kur kas įprastesniems užsiėmimams.

Iš pradžių ėmė atrodyti, lyg vakaras žadėtų lėkštą masinį renginį po atkakliu ir persmelkiančiu lietumi: pirmasis įvažiavimas į miestelį pavirtęs kilometrine automobilių stovėjimo aikštele, įvažiavus pro antrąjį – irgi nebuvo galo automobiliams, tvyrojo galingos “masofkės” dvasia ir skvarbi nuobodaus lietaus drėgmė. Gatvėje išrikiuota solidi grandis prekybinių palapinių, kuriose pristatomas asortimentas varijavo nuo tradicinių Kaziuko mugių skanumynų iki Basanavičiaus g. Palangoje aptinkamų gėrybių. Matyt, Joninėms tinka viskas, kuo galėtų susigundyti pirkėjas. Mūsų naujasis draugas iš visos tos įvairovės nusitaikė į girą, kurią, iš vieno indelio, draugiškai gėrėme ratu, po spalvingu mūsų persipynusių skėčių skydu. Labai rituališka, linksma ir vienijanti įžanga į tikresnes Jonines negu tos, kurias galima patirti imituojant šventę persivalgymu ir girtumu.

Pro visus šašlykus ir sausainius, pro traukiančią brandžiu balsu meilės dainas lauko sceną ir gracingą bažnyčią mes ėjome į Pajautos slėnį – tokį gražų, pasakų Neries slėnį, kuriame vyko visiškai kitokia šventė, tvyrojo kiti kvapai ir pasimiršo visa tuštybė, likusi klaidžioti tarp palapinių… Ten įsijungė būtas laikas ir baltų dvasia, kuri viliojo laipioti piliakalniais, žiūrėti į sugeriančią lietų Nerį, patrypčioti prie pagonių dievams skirto aukuro, kantriai laukti, kol dalis kompanijos susipins vainikus, leistis prie upės, stebėtis, kodėl ten sėdinčios moterys traukia graudžias karo dainas, žiūrėti į pirmuosius du plūduriuojančius vainikus ir, įsižiebus laužams, kilti atgal į piliakalnius – spoksot į ugnį ir šokti polką lietuje.

Aš nežinau, kiek autentiškos ir kiek patikimos tos mūsų Joninės, iš kurių išvykome anksčiau laiko, neieškoję paparčio žiedo, neplukdę vainikų, nešokinėję per laužą ir nesiprausę ryto rasa. Bet grįžimas į palapinių šurmulį sudavė tarytum žingsnis iš užuovėjos į pragarą. Neturiu jokių priekaištų tiems, kas sudarė daugumą, kuriai buvo gana pasistumdymo tarp prekystalių ir didesnio ar mažesnio kiekio svaigalų. Nesu autentiškų tradicijų fanė ir nemanau, kad kitoks šventimas negu tas, kurį patyrėm, būtų mažiau gražus. Tačiau tasai šurmulys, masyvios mugės, alus ir užkandžiai visas šventes suvienodina, atima iš jų unikalų žavesį. O ten, Pajautos slėnyje, degė tik Rasos šventės laužai, gaudė tik šia proga prabilę gongai, plyšavo polkutėmis ir valsiukais kapela… Rimta praraja tarp dviejų greta švenčiamų Joninių; tiktai ir tuos, kas pynė vainikus prie Neries, ir svirduliuojančius nuo alaus “jonus” gaubė tas pats nedraugiškas skvarbus lietus ir grynesnis, tikresnis oras, iškvėptas slėnio žalumos ir svaiginantis plaučius pasiilgta gaiva…