Kai norisi lengvo, gaivaus, tirpstančio burnoje skanėsto, ar kai tiesiog reikia visus apžavėti savo konditeriniu stebuklu – tobulai tinka šie pyragai su pudingo kremu. Pieniški kremai visuomet baugindavo mane – atrodė, prisvils, nestings, išbėgs, bus gumuliukai, neskanu… Cho-cho, kaip aš klydau! Taip, kremo ruoša reikalauja vikrumo, negalima snausti pilant krakmolą į pieną – ir tiek, daugiau jokių aukštojo pilotažo elementų, už tai rezultatas – švelnus, viliojantis kremas… Įspėju, kad vieno pyrago užteks tik 4-5 asmenims vienam kartui. Aš vaisiniu pyragu vaišinau 11 valgytojų… Buvo tikrai per mažai…

Na, ir štai jie – išgirtieji pyragai:

Obuolių pyragas su pudingu

Idėja iš “Didžioji kepinių knyga“

Skonis 10 iš 10

Sudėtingumas – 3 iš 5

1 mažam pyragui reikia (originaliame recepte nurodyti dvigubai didesni kiekiai, aš kepiau pusę porcijos. Galima drąsiai dvigubinti ir kepti didelį pyragą per visą skardą):

• 75 g varškės (paėmiau “Mūsų” švelniąją”)
• 3 v. š. pieno
• 3 v. š. aliejaus
• 80 g cukraus
• 0,5 v. š. vanilinio cukraus
• žiupsn. druskos
• 150 g miltų
• 1 a. š. kepimo miltelių
• 20 g vanilinio pudingo
• 0,5 v. š. krakmolo (geriau šiek tiek mažiau, mano kremas gavosi per plauką per tirštas)
• 190 ml pieno
• 1 mažas kiaušinis (originaliam kiekiui – 1 didelis)
• 65 g grietinėlės
• 700 g obuolių

Tešla – ta pati, kaip ir sviestiniam pyragui: varškę sumaišome su pienu, 40 g cukraus, miltus su kepimo milteliais iš pradžių pamažu įmaišome elektriniu plaktuvu, kai tampa per tiršta – įminkome rankomis. Iškočiojam šiek tiek, ir įklojam į sviestu pateptą apvalią formą (pagal mano nurodytus kiekius) arba į skardą (pagal originalius kiekius). Pudingo miltelius, krakmolą ir likusį cukrų reiškia ištirpinti trijuose šaukštuose pieno (kaip ir visuomet ruošiant krakmolą – svarbu gerai jį išleisti, kad nesusidarytų gumuliukai). Likusį pieną užvirinti, pilti plona srovele pudingo masę, vikriai maišant mediniu šaukštu, vos ėmus tirštėti – nukelti nuo ugnies – tegu aušta. Į ataušusį kremą įmaišyti kiaušinio trynį. Kiaušinio baltymą suplakti iki putų, įmaišyti į pudingą. Tą patį atliekame su grietinėle – įmaišome plaktą. Paragaujam ir džiūgaujam, kaip skanu bus. Obuolius nulupti ir supjaustyti galima tuo metu, kol aušta kremas. Kremą sukrečiame ant tešlos, sudedame obuolius, ir šauname į 200 laipsnių orkaitę pusvalandžiui. Valgyti ataušusį (dar geriau – atšaldytą šaldytuve), mėgautis švelniu saldumynu.

Tobulas nuo varškinio minkšto pagrindo iki neprarandančių sultingumo obuolių! Bet didžiausias malonumas – tai kremas, kuriam grietinėlė suteikia švelnumo, kiaušinis – standumo, o pudingo masė – puikų vanilinį skonį. Pudingą drąsiai galima keisti krakmolu su vaniliniu cukrumi esencija arba pačia vanile – vis viena rezultatas bus pieniškas ir vaniliškas, o juk nieko daugiau ir nereikia…

Kitas panašaus tipo ir panašaus kremo pyragas originaliame recepte “Didžiojoje kepinių knygoje” pavadintas “Žemuogių tortas Jamaika”. Kadangi nedėjau nei žemuogių, nei Jamaikos romo, jo pavadinimas –
Vaisinė fantazija vanilinio pudingo tema

Idėja iš: “Didžioji kepinių knyga”

Skonis 10 iš 10

Sudėtingumas – 3 iš 5

1 pyragui prireiks:

• apie 200 g miltų (originaliam recepte parašyta 120 – tai yra klaida, nes tešla gaunasi pernelyg sviestuota, teko pridėti miltų, kol tapo panaši į normalią trapiąją tešlą)
• 0,5 a. š. kepimo miltelių
• 1 kiaušinis
• pak. vanilinio cukraus
• 40 g + 2 v. š. cukraus
• 75 g šalto sviesto
• 4 a. š. želatinos
• 30 g krakmolo (aš naudojau vanilinį pudingą)
• 250 ml pieno
• 200 ml grietinėlės
• 6 v. š. “Amaretto” likerio, romo arba kito gėrimo kremui skaninti
• vaisių papuošimui

Paruošiame trapiąją tešlą: miltus sumaišę su kepimo miletliais persijojame į dubenėlį, viduryje kauburėlis, į jį įmušam kiašinį, ant kraštų išdėliojame šalto svieto gabaliukus, užbarstome vaniliniu ir 40 g paprasto cukraus – šaltomis rankomis suminkome tešlą, įdedame į šaldytuvą pusvalandžiui. Man dėl neteisingų proporcijų originaliame recepte ir dėl karščio tešla ne itin pavyko, nes pridėjusi miltų nebeatšaldžiau jos. Atšaldžius, ją reikia suploti (kočėlu ar atsargiais delnais), įkloti į torto formą, kraštus šiek tiek užlenkiam į viršų (krepšelio forma), subadyti šakute ir kepti 200 laipsnių orkaitėje 20 min. Atvėsinti, ištraukti iš formos.

Kremui pirmiausia reikia išbrinkyti želatiną. Pudingą (arba krakmolą) gerai išmaišyti su 6 šaukštais pieno. Likusį pieną užvirinti, pilti pudingo masę, vikriai išmaišant, ir nukelti nuo ugnies tirštėjantį (vis tai vyksta ganėtinai greit – ne lėčiau nei pienas suputoja užvirdamas). Į kremą įberiame likusio cukraus, pilame likerį (romą ar kt.). Želatiną pakaitinti, kol ištirps (negalima užvirti), įpilti į kremą. Ir palikti ataušti. Į jau atvėsusį, sustingusį kremą reikia įmaišyti plaktą grietinėlę – iki tol kremas gali atrodyti saldokas, o nesaldi grietinėlė jį sušvelnina. Kremą sudedame į trapios tešlos krepšį, puošiame vaisiais. Labai vasariška, gaivu ir visiškai nesotu – galima tiekti po rimtų pietų ar vakarienės.

Tikrai, tikrai, sūūūrainis yra gardus valgis! Įkvėpta Kąsuvalgyti.lt, šiandien inicijavau šitokį eksperimentą ir savo virtuvėje. Rezultatas – šiek tiek primenantys pirktinius, bet nepalyginamai skanesni sūrainiai. Visi ingredientai sudaro tobulą klasikinio skonio visumą.
Užtrukome apie pusvalandį.

Idėjos šaltiniai: Kąsuvalgyti.lt, video receptas.
Skonis – 10 iš 10
Sudėtingumas – 2 iš 5
4  sūrainiams reikia:

• 4 bandelių
• 200 g faršo (naudojau kalakutienos)
• prieskonių faršui (naudojau įprastą mišinį broileriams)
• 4 salotų lapų
• 4 griežinėlių sūrio
• baltojo ir pomidorų padažų
• 12 rauginto agurko griežinėlių

Pirmiausia ruošiamas faršas. Įmaišome mėgstamų prieskonių, padaliname į lygias dalis. Padaryti ant kepimo popieriaus lapo keturis apvalius faršo “blynus”, tokio pat skersmens, kaip ir bandelės. Uždengti kitu kepimo popieriaus lapu ir įdėti į šaldytuvą kelioms minutėms. Po to kiekvieną faršo apskritimą iškepame keptuvėje iš abiejų pusių. Kadangi naudojau minkštą paukštienos faršą, nebuvo įmanoma jo nuimti nuo kepimo popieriaus, tad aš, apvertusi faršo apskritimą į keptuvę, atsargiai medine mentele atskirdavau mėsą nuo popieriaus. Bijodama sugadinti formą, kepiau po vieną. Gaminimo laikas nuo to ne itin pailgėja – plonyčiai paukštienos faršo blynai iškepa per 3-5 minutes.

O toliau – malonus konstruktorius: ant bandelės salotų lapas, ant lapo – faršinukas, šiek tiek padažų, sūrio gabalėlis, trys griežinėliai rauginto agurko ir kita bandelės pusė ant viršaus. Visą gėrį pašaunam į orkaitę kelioms minutėms, kad išsilydytų sūris.

Jėga, įspūdis nuostabus. Nemėgstu kartoti tuos pačius patiekalus, bet sūrainiai neišvengiamai laikas nuo laiko sugrįš ant mūsų stalo. Jei tik dar bandeles išmokčiau tokias pati kepti, laikyčiausi sūrainių dietos.

Faršas, troškintas konservuotuose pomidoruose – kas gali būti paprasčiau ir skaniau? Bet prie ko čia mėėėtos? Mėėėtos ir mėėėsa? Netgi mėtos arbatoje mane neypatingai žavi, o mėtos šokoladiniame pyrage arba braškių pūtėsiuose iš viso, anot mano receptorių – tik skonio gadintojos. Nesu mėtų fanė, ir iki šiol pripažinau tiktai mėtų-vanilės šaltąją arbatą su laimu. Tačiau dabar aš žinau, kam iš tiesų sutvertos mėtos. Mėtos sutvertos mėsos troškiniui gardinti! Ir jeigu netikite – tiesiog pabandykite. Truputis kvapnių žolelių pavers valstietišką troškinį rafinuotu, gurmanišku, pikantišku patiekalu. Jeigu nemėgstate mėtų, galite staiga pamėgti, o jeigu mėgstate – bandykite būtinai.

Nepamenu, kiek užtrukau begamindama. Šaltinyje nurodyta, kad gaminimui užtenka 40 minučių.

Idėja iš “Lengvi receptai II”

Skonis – 9 iš 10.

Sudėtingumas – 1 iš 5

2 porcijoms reikia:

• 250 g faršo (aš ėmiau veršieną)
• svogūniuko
• aliejaus
• mažos (400 g) skardinės smulkintų pomidorų savo sultyse
• prieskonių, pipirų
• 1 česnako skiltelės
• druskos
• švežių arba džiovintų (1,5 a. š.) mėtų

Faršą su trupučiu prieskonių (tinkamų faršui, mėsai) pakepiname keptuvėjė, aliejuje. Bekepdami greitai susmulkiname svogūniuką. Faršą suverčiame į puodą ar troškintuvą, o į keptuvę (neplaudami) suberiame svogūniukus. Kai jie suminkštės, paauksės, supilti ant mėsos. Puodą dedame ant nedidelės ugnies, supilame pomidorus, smulkintas mėtas (naudojau šviežias – tokį nedrąsiai nedidelį ryšelį, bet aromato nepristigo…), pipiriukus, česnaką, ir troškiname pusvalandį, pamaišydami, paragaudami, ir pabaigoje pagardindami druska ar dar kuo, ko gali trūkti skonyje. Man asmeniškai nieko nebetrūko

Skonis – netikėtas, aromatas – neapsakomas. Ir kas galėtų pagalvoti kad paprastas faršo troškinys taip puikiai pagerinamas paprasta kuklute mėta?

Iškepti ką nors saldaus, puraus, traškaus, kvapnaus, gundančio – jau kiekvieno savaitgalio tradicija. Idėjų tiems skanėstams atrandu visur – internete, žurnaluose, pas drauges. Bet didžioji dalis mano kepinių -iš “Didžiosios kepinių knygos”. Forelle, pakritikuodama šią knygą Priestalo.lt forume, buvo teisi: yra ir smulkių netikslumų, kaip braškės virstančios žemuogėmis ar kokio ingredijento atsiradimas eigos aprašymo pabaigoje, yra ir visiškai nesąmoningų, tarytum “iš lempos” sukurtų ar prastai išverstų receptų – kaip trapios tešlos pyragas su persikais, kepamas aukštyn dugnu (rezultate tai gaunasi ne pyragas, o košė, nes trapia tešla uždengti persikai išlieka pernelyg drėgni, kad pyragą būtų įmanoma sėkmingai apversti). Nuotraukose neretai nurodomi aiškiai ne tie arba nebaigti gaminti patiekalai. O vis dėlto aš mėgstu kepti vadovaudamasi šia knygele: nesėkmės sukelia man didžiulę frustraciją, bet už tai pasisekimai glosto širdį ir receptorius…

Šitas pyragas – iš varškinės tešlos su aliejumi. Iš jos esu kepusi pyragėlius su uogiene, ir dar dieviškai švelnius raguoliukus su varškės-jogurto įdaru. Ir viskas pavyko – nežinau, kokia tešla savyje geriau suderina skanumą bei paprastumą – turbūt, tik keksų Vienintelis įgūdis, kokio ji reikalauja – minkymo atkaklumas. Nors, net ir minkyti ją yra paprasčiau negu trapiąją ar štrudelių tešlą…

Pagaminau per 45 min. (Turint stipresnes ir vikresnes rankas, galima ir per pusvalandį apsisukti)

Idėja iš “Didžiosios kepinių knygos”

Skonį įvertinčiau 8 balais iš 10 (tai yra puikus kasdienis pyragas – kvepiantis vanile, minkštas ir skaniai sviestuotas, t. y. – geras pyragas. Labai geri ir puikūs pyragai turi pasižymėti rafinuotumu, todėl savo kūriniui skiriu tik 8 balus)

Sudėtingumas – 1 iš 5.

Reikia:

• 150 g varškės (bet kokios)
• 6 v. š. pieno
• 6 v. š. aliejaus
• 150 g cukraus
• 4 a. š. vanilinio cukraus
• 300 g miltų
• 1 pak. kepimo miltelių (30 g)
• 100-125 g sviesto
• 50 g migdolų drožlių
• riebalų skardai patepti bei folijos

Varškę sumaišyti su pienu, aliejumi, 75 cukraus ir 2 a. š. vanilinio cukraus. Miltus su kepimo milteliais persijoti, pusę įmaišyti į vaškės masę, likusią pusę teks jau įminkyti. Dar pagal receptą siūloma pagardinti tešlą razinomis. Aš jų neturėjau, ir nedėjau, skanu ir be jų.

Orkaitę įkaitinti iki 175 temperatūros, išlydome sviestą. Išteptoje riebalais skardoje iškočiojame tešlą, ištepame lydytu sviestu, tolygiai pabarstome likusiu paprastu ir vaniliniu cukrumi, taip pat tolygiai išdėstome migdolus. Prieš kepant reikia uždengti keliose vietose įplėšta riebalais ištepta folija (būtinai), ir kepti apie 20 min. (Aš kepiau 22).

Ir štai jis – neįmantrus, kvepiantis vanile, maloniai traškantis migdolais, minkštos tešlos, sviestiškas-cukriškas šeštadieninis pyragas.

P.S. Skaniausias – atvėsęs, bet šviežias.

Gardi, lengvai paruošiama, sveika ir labai, labai soti vakarienė. Nutariau paruošti šitą troškinuką todėl, kad nupirkome grietinės… Grietinę pirkome todėl, kad mano mielas sekmadienį pasišaukė gaminti pietums savo firminius makaronus su grietinės-pomidorų padažu. O baigėsi sumanymas tuo, kad spontaniškai vietoje makaronų pasigaminome sumuštinių su vištiena. Grietinė ir vėl liko gulėti šaldytuve nepanaudota ir dargi pradaryta – vienas šaukštas nukeliavo sriubon. Taigi, vartydama neseniai įsigytus “Lengvus receptus” tyrinėjau tuos, į kurių sudėtį įeina grietinė, nes man skauda širdį, kai išmetu beveik pilnus, vos pradarytus puikios riebios “Dvaro” grietinės indelius (o tai nutinka dažnai). Turiu pasakyti, besirinkdama neapsirikau – šiam patiekalui grietinė tinka tobulai. Jo skonis – šiek tiek ploviškas, šiek tiek balandėliškas, labai universalus. Iš serijos “turėtų patikti daugumai”.

Pagaminau per 30 min.

Idėja iš “Lengvi receptai II”.

Skonį įvertinčiau 9 balais iš 10

Sudėtingumas – 1 iš 5

4 porcijoms prireikė:

• 1 burokėlio (manasis svėrė 320 g)
• 400 g maltos veršienos
• 170 g laukinių ir ilgagrūdžių ryžių mišinio
• 1 sultinio kubelio (šiam patiekalui, jeigu nėra natūralaus sultinio, patariu naudoti kubelį – pakeitus paprastu vandeniu skonis nuskurs)
• 500 ml vandens
• 1 svogūno
• aliejaus kepimui
• Provanso žolelių mišinio (arba kitų prieskoninių žolelių)
• persilado (arba paprastų petražolių)
• 200 g grietinės
• citrinpipirių
• druskos

Žalią burokėlį nuskutam ir sutarkuojam į troškintuvą. Svogūną smulkiai supjaustome ir beriame į burokėlius. Pašlakstome aliejumi, pakepiname. Sudedame veršieną (aš ją dar švelniai paprieskoniavau mėsos prieskonių mišiniu), dar šiek tiek pakepiname. Sultinio kubelį ištirpiname užvirintame vandenyje, supilame į troškintuvą. Paberiame pagal skonį Provanso žolelių ir troškiname 20 min. ant nedidelės ugnies, laikas nuo laiko pamaišome. Baigdami troškinti, paragaujame – ar išvirę ryžiai ir ar nereikia druskos-pipirų. Paskaniname persiladu (petražolėmis).

Padažui grietinę pagal skonį pagardiname citrinpipiriais bei žolelių prieskoniais. Skanu, greita ir efektingai atrodo. Mano draugas pavadino jį “raudonuoju plovu”.