Mes daromės be galo didžiadvasiški, kai savo straipsniais, paskaitomis, laidų scenarijais apraudame genialius, tačiau nelaimingus.

Sekmadienio naktį perskaičiau lakonišką Piotro Čaikovskio biografiją. Tai yra trečioji mano gyvenime skaityta Čaikovskio biografija, ir vėl – lyg naujiena. Tikriausia, šioji knyga (parašyta Nadios Berberovos) nedaug skiriasi nuo dviejų kitų mano perskaitytų, visose šmėkčioja tie patys leitmotyvai: egzaltuota vaikystė, nuobodus teisės institutas, atsitiktinis posūkis muzikos keliu, lėtai pelnomas pripažinimas, derybos dėl redakcijų, meilė Arto Dezirė ir jos netikėtos sutuoktuvės su kitu, platoniška draugystė su kilnia mecenate Nadežda fon Mek, užuominos į homoseksualumą ir švelnus-švelnus, delikatus aristokratiškas charakteris… Tiktai šį kartą skaičiau būdama šiek tiek vyresnė, šiek tiek mažiau tikinti fatumu ir jau visai nebetikinti genijų šventumu.

Ir man pasirodė, kad visiškai be reikalo jo nelaimingumas taip glaudžiai siejamas su jo lytine orientacija ir virš jo gyvenimo nupiešiamas negailestingo likimo šešėlis.

Sąžiningos vedybos su nemylima

Vedęs Antoniną Miliukovą Piotras Čaikovskis pats patyrė tokią traumą, buvo tiek šokiruotas ir išsigandęs savo pasišlykštėjimo moters artumu, o po to tiek kentėjo nuo įtūžusios žmonelės šantažo, kad net mintis nekyla žvelgti į šią situaciją kitaip negu į kankinio nelaimę. O vis dėlto įniršusios Miliukovos priekaištas, kad ją vedė tik tam, kad paslėptų savo homoseksualumą – visiškai teisingas, ir nematau nieko itin niekšiško tame, kad ji vėliau šantažavo sutuoktinį bei jį apjuodino šeimos akyse. Kažin, ar mažesnę traumą patyrė ji – moteris, kuri švelniais meilės laiškais, koketavimu ir tualetais įtikino labai patikusį jai vyriškį ją vesti, ir nepatyrė nei vieno bučinio (išskyrus per pačias vestuves), jokios glamonės, nekalbant jau apie intymesnius veiksmus.

Kompozitorius buvo su ja “sąžiningas” – iš karto įspėjo ją, kad jos nemyli ir nemylės, bet vedė. Panašų efektą, ko gero, sukeltų išvaizdos kritika, lydima kvietimo fotografuotis madų žurnalo viršeliui. Sąžininga šioje situacijoje būtų tik viena – jos nevesti… Ir kiek biografai besistengtų pavaizduoti tą moterį kvailutę, lėkštą, žengiančią į senmergystę, nieko nenutuokiančią apie savo įsimylėto vyro muziką, kiek bekikentų iš jos isterijų ir kaltintų ją šantažu, jie neįtikins manęs, kad kokia nors būtybė šioje žemėje yra verta tokio žiauraus išsityčiojimo iš jos jausmų. Tai, kad ji buvo nebe jaunutė, tik dar geriau paaiškina jos įtūžį: jai ši santuoka buvo pirmoji,  labai laukta, labai geidžiama ir susijusi su didžiuliais lūkesčiais.O kad ji nesidomėjo Čaikovskio muzika – anokia keistenybė, tuomet net ir muzikos profesionalai jo nelaikė genijumi – šiaip, vieni mėgo, kiti – ne.

Berberova savo knygoje gana santūri, nebent šiek tiek ironiška Miliukovos atžvilgiu, tačiau mažasis Piotro broliukas Modestas Čaikovskis apdovanojo memuaruose tą moterį raganos savybėmis, ir iki šiol tai neregėtai raganai, sugebėjusiai suardyti santuoką po kelių savaičių, priskiriama tai, jog ji savo psichologine priespauda pastūmėjo sutuoktinį savižudybės bandymui. (Jis įbrido į upę, kad peršaltų ir mirtų, bet pasveiko ir nemirė).

Nuostabi Čaikovskio muzika, žinoma, atsveria jo žmogiškąsias kaltes, tačiau šioje situacijoje jis nukentėjo tik nuo antrojo lazdos galo… Vesti fiktyviai, atstumti žmoną ir apšmeižti ją bandant pasiteisinti dėl greitų skyrybų – bailu, žema, veidmainiška. Antonina, kokia ji bebūtų, sutiko, kad Čaikovsis ją vestų nemylėdamas, tačiau dėl celibato tartasi nebuvo…

Idealioji mecenatystė

Nadežda fon Mek ir Čaikovskis… Koks idealus duetas: nesavanaudiška, dosni parama, bendraujant per atstumą, laiškais, niekada nesimatant…

Aš neskaičiau jųdviejų laiškų (nors jie yra išleisti ir prieinami bibliotekose), tačiau cituotos biografijoje ištraukos aiškiai bylojo vieną: Nadeždos fon Mek susižavėjimas Čaikovskiu buvo milžiniškas, fanatiškas… Ko gero, ji suvokė, kad tai – ne meilė, kad ji neturėtų bandyti jo apžavėti, ir stengėsi būti nesavanaudiška, tačiau globojo jį kaip globojami meilužiai. Pinigus jam siųsdavo stipendijos pavidalu, bet taip pat laikas nuo laiko siųsdavo lėšų kokių nors kelionių ar kitokių išlaidų progomis. Ji leisdavo jam gyventi savo vilose, įkurdindavo jį netoli savęs – tas artumas, išlaikant paslaptingą atstumą panašesnis į moteriškus gundymus negu į mecenatišką globą. Aplankęs vienus ištaigingiausių jos rūmus jis rado trijuose jam skirtuose kambariuose fortepijoną, savo mėgstamiausius cigarus, natų popieriaus pluoštą ir pieštuką… Visus šiuos gestus galima traktuoti ir kaip menų globėjos gerumą, bet laiškai, laiškai… iš jų kone išsprūsta prisipažinimai…

Ir čia Piotras Iljičius buvo “sąžiningas”: Nadežda fon Mek pati sudarydavo visas sąlygas save išnaudoti, pabrėždama, kad jai nieko nereikia mainais už jos paramą. Jeigu moteris deklaruoja, kad jai “nieko nereikia” – tai yra aiškus ženklas, kad ji kažko siekia. Galbūt, ji blaiviai tarė sau, kad jai nereikia vyro meilės, bet ar tas “nereikia” taip pat atleido nuo pagarbos?..

Čaikovskis priėmė iš jos pinigus netgi tuomet, kai jau tapo puikiai apmokamas kompozitorius. Jo apetitas augo, laiškų grafienei fon Mek srautas retėjo. Jis rašydavo  kasdien po dvidešimt, o kartais ir daugiau laiškų kitiems, bet jai atrasdavo laiko brūkštelėti vis rečiau ir rečiau. Nėra privaloma visą gyvenimą bendrauti su vienu ar kitu bičiuliu, tačiau imti dideles pinigų sumas iš asmens, su kuriuo jau  nuobodu susirašinėti – mano nuomone, negarbinga. Mano nuomone, teisus muzikas, kuris priima piniginę padėką už jo meną, kai ji jam padeda išvykti pasitobulinti, nusipirkti koncertinį rūbą ar tiesiog įgyti šiek tiek daugiau komforto. Tačiau kai parama panaudojama tam, kad apmokėti dešimčių bičiulių sąskaitas restorane, puoštis bei gyventi geruose viešbučiuose, tai jau nepagarba… Fon Mekai bankrutavo (ne dėl Čaikovskio), ir grafienė nutraukė Čaikovskio rėmimą. Parašė jam laišką, kuriame išaiškino, kodėl nebegali skirti paramos, ir liovėsi jam rašiusi. Nieko nebeatsakė į jo tikinimus, kad juodu siejo ne vien finansinis ryšys.

Ji išsaugojo orumą, ir tuo leido ateities kartoms idealizuoti tyrą ir nesavanaudišką jų draugystę… Piotras Iljičius nuogąstavo, kad kas nors papasakojo grafienei jo baisiąją paslaptį… O suprantamesnis būtų nuogąstavimas, ar nepersistengė prašydamas paramos ir ar nebuvo įžeidžiai sausas jo paskutinių laiškų tonas.

Likimas…

Likimas? Baisingoji gėda dėl neįprastų seksualinių polinkių? Ilgas įvertinimo laukimas? Žmonos ir visuomenės žiaurumas? Graudus draugystės nutraukimas su fon Mek?.. Visa tai – gyvenimas, bet ne likimas. Likimas nepaglostė Čaikovskio anksti pakvietęs pasižiūrėti į akis mirčiai, atimdamas motiną. Ir ankstyvas išsiskyrimas su tėvais, mokslai Sankt Peterburge – taip pat buvo vaikystės šokas, matyt, turėjęs įtakos vėlesniam gyvenimui.

Ne rožėm klotas buvo jo kelias, bet Haidnas, Šubertas ar Pulenkas ir ne tokių negandų ragavę. Apie Čaikovskį, skaitydama šią knygą, visų pirma pamaniau, kad jis buvo jautrus, pernelyg nepasitikintis savimi ir isteriškas. Kiekvieną gyvenimo sukrėtimą jis pasitikdavo nerviniais priepuoliais. Ir homoseksualumas – taip vis akcentuotas ir fatalizuojamas, man atrodo, čia ne prie ko: daugybė amžininkų gyveno su šia ypatybe gerai ir laimingai. Čaikovskis neturėjo dvasinės sveikatos. Galbūt, knygoje labai gražiai atrodo suaugusio žmogaus nerviniai priepuoliai, ašaros, ir itin jausmingas, iki apalpimų nuo įspūdžių jautrus vaikas, o gyvenime tokie vaizdai keltų asociacijas su tam tikromis diagnozėmis, kurios nesuderinamos su laimės jausmu.

Taip, Čaikovskis buvo nelaimingas, tačiau nelaimingas kitaip, ne taip, kaip mes pratę vaizduoti, kenčiantis ne nuo išorinio pasaulio. Būtų šiaip labai smagu, jeigu rašytojai padėtų iškilių asmenų biografijas į šalį, ir atiduotų jas aranžuoti psichologams. Galbūt, tuomet mes pagaliau ištrūktume iš paiko svarbių žmonių asmeninio gyvenimo aptarinėjimo, ir atrastume tikruosius ryšius tarp išorinio bei kūrybinio pasaulių.