Antrąją Šv. Kalėdų dieną pirmą kartą priėmiau Švenčiausiąjį Sakramentą – valgiau Kristaus kūną, gėriau Kristaus kraują. Kai tariau apie tai draugams-bendraamžiams, išgirdau klausimą “Kam? Kodėl?” Kai apie savo ruošimąsi priimti komuniją prasitariau vyresniems, kolegoms, buvau paklausta “Kodėl tik dabar?” Didžiulis kontrastas tarp vienų besąlygiško pritarimo ir kitų nuoširdžios abejonės skatina mane pasisakyti religiniu klausimu.

Kodėl tai nemadinga

Kiek daugiau negu prieš metus jaučiausi esanti labai originali, savo religines pažiūras įvilkdama į dvelkiantį cinizmu aforizmą “jeigu Dievas yra, jis nesikiša į mano gyvenimą, aš – nesikišu į jo”, tuo bandydama išreikšti ne tiek ateistinę, kiek abejingą poziciją. Iš tiesų tuomet tikėjimo klausimas man liovėsi rūpėjęs, ir aš nuoširdžiai maniau, kad likęs pasaulis dalijasi į religinius fanatikus bei tikėjimui abejingus žmones. Vėliau atradau nefanatiškai, nuoširdžiai grindžiančių savo pasaulėjautą krikščionybės principais žmonių. Ir, deja, yra dar viena gausi grupė: tikėjimo neapkentėtojai. Religinis klausimas kelia labai daug piktų aistrų. Buvau jų liudininkė mokyklose, knygose, interneto erdvėje… Jeigu tą polemiką keltų tiktai tikinčiųjų bei netikinčiųjų siekis įrodyti savo teisumą, ta diskusija nebūtų nei per plauką agresyvesnė negu tarp dviejų gurmanų, giriančių skirtingus vynus. Bet nei viena vyno žinovų batalija neišaugo iki globalaus masto, tuo tarpu religinė diskusija – arši ir atrodo visuotinė.

Darau prielaidą, kad kapoti akis ir spjaudytis niekinant tikėjimą žmones gali versti toks dalykas, kaip individualizmo kultas.

Būti originaliam, turėti savo nuomonę, savaip matyti pasaulį – iš pirmo žvilgsnio nedera su religija, kuri vienija. Toks individualus, toks visažinis ir savarankiškas, toks galingas žmogus, kuriam šiandien leista rinktis bet ką: nuo sutuoktinio ir būsto iki orientacijos ir tautybės, gali pripažinti kokią nors doktriną tik kaip savo pasirinkimo reikalą. O krikščionybė kalba daug daugiau apie pareigas negu apie pasirinkimus. Mišių apeiga bažnyčioje suburia žmones drauge atlikti vieną veiksmą, vienu metu kartoti tuos pačius žodžius, sykiu klauptis, sykiu atsisėsti. Asmenybei šito gana, kad suvoktų religiją kaip primetamą valią. Bet tikėjimas juk yra ne apie tai, kaip būti savimi, tikėjimas yra apie tai, kaip būti Geram. Subjektyvizmo ir reliatyvizmo sąlygomis sunku įrodinėti, kad egzistuoja gėris, taikytinas visoms kartoms, tautoms, lytims ir amžių grupėms. Tikėjimas kalba būtent apie tokio pobūdžio Gėrį – absoliutų ir bendrą visiems.  Tačiau žmogus, atsikandęs jam pirštos lygybės (SSSR) nebenori nieko lygaus, netgi Gėrio. Savimeilė nugali. Tikėjimo suvokimas kaip paklusimo primetamai valiai – nugali. Ir nuo tikėjimo atbaido baimė netekti individualumo per būvimą Geram. O baimė daro neapkentėtojus aršius.

Kita priežastis, dėl kurios tikėjimas sukelia daug pagiežos, man atrodo jausmingumo nuvertinimas.

Religija nevieniša tarp išjuokiamų dalykų, ji dalijasi savo dalia su įsimylėjimais, pernelyg atvirai reiškiamomis emocijomis ir viskuo kitu, kas yra jausminga. Sakyčiau, tais atvejais, kai susiduriama su religiniu fanatiku, pašaipi reakcija yra suprantama (bet nepateisinama, kaip nepateisinamas joks pašaipumas), tačiau sarkazmo strėlės dažnai nutaikomos į bet kurį jausmingumo apsireiškimą. Tiesa, pripažinkime, ir kai kurie krikščionybės išpažinėjai padaro labai daug, kad su visu savo patosu pasirodytų juokingi.

Didžiausi kenkėjai krikščionybės reputacijai – prasti aiškintojai, fanatikai ir šarlatanai.

Jų yra daug, ir vien jų buvimo, klaidingų traktavimų ir nusikalbėjimų yra gana, kad sukeltų ne tik abejonių, bet ir didelį susierzinimą, gvildenant bet kurį dvasinį klausimą. Jie, kaip ir ateistai, siūlo pernelyg tiesmuką doktrinos suvokimą. O mūsų religija man atrodo esanti toli peržengianti svarstymus, ar egzistavo Šventajame rašte aprašyti asmenys, ar jie tikrai darė stebuklus, ir ar žemė buvo sutverta per septynias dienas. Skeptikai paneigia Šventojo rašto faktus, fanatikai įrodinėja Šventojo rašto faktus, bet tikėjimas nėra apie faktus.

Kodėl aš atėjau

Fiziškai atvykau į bažnyčią, į mišias tiesiog palaikydama kompaniją mano mylimam. Tuomet gyvenau su pozicija “Dievas neliečia manęs – aš neliečiu jo”, ir ėjau vedama smalsumo, noro palaikyti išgyvenantį dėl tikėjimo mylimą žmogų bei noro geriau pažinti krikščionybę ir konkrečiai katalikybę kaip fenomeną. Prieš tai išklausiusi įdomų paskaitų kursą apie islamą, susigėdijau, kiek mažai turiu duomenų lyginimui. Galiausiai, norint aiškiai apibrėžti savo santykį su “gimtąja” religiją, ją reikia pažinti. Ir aš nutariau nebėgti šios progos, ir žengti į tą pasaulį, kuriam jutau baimę, jaučiamą svetimšalio, susiliečiančio su aborigenų papročiais, ir pagarbą – kaip įtakingai kultūrinei ir filosofinei tradicijai.

Tą vakarą kaip tyčia mišias aukojęs Pijus kalbėjo apie mišių ritualą ir priminė bendruomenei, kam šis ritualas yra reikalingas. Argumentas buvo paprastas ir neturėjęs nieko bendra su įbauginimais ir mišių vaizdavimu kaip privalomo ir gyvybiškai būtino akto. Supratau jo aiškinimus taip, lyg mišios būtų tiesiog Kristaus atminimo vakarienė, ir vyksta bažnyčioje bei turi tam tikrą formą tiesiog todėl, kad žmonės yra socialūs sutvėrimai, ir mėgsta būti su bendraminčiais. Kunigo aiškinimuose nebuvo menkiausio bandymo priversti visus ir kiekvieną tapti nuolatiniais mišių lankytojais – tai būtų net absurdiška, juk jie ir taip visi atėję. Bet aš klausiausi ir stebėjausi tuo sutapimu: kiekvienas homilijos žodis buvo tarytum taikytas man, tarytum atsakantis man į klausimą, kodėl čia verta būti. Ir aš buvau.

Man imponavo pamokslai – labai kūrybiški, nuoširdūs, filosofiški. Imponavo viso to vyksmo žmogiškumas: vienuolių asmenybės, turinčios stiprų ir gyvą ryšį su pasaulietiniu pasauliu; parapijiečiai, dalyvaujantys su skirtingomis emocijomis, skirtingais nusiteikimais; vaikai, kurių dalis juokingai nutipena vorele į jiems sugalvotus užsiėmimus, o kita dalis – pasilieka, ir laikas nuo laiko paverkia, prašydamiesi sušildomi ant tėvelio ar mamos rankyčių. Bažnyčia, iš šalies atrodžiusi apsigaubusi dirbtiniu santūrumu, realybėje pasirodė esanti gyva.

Ir šiandien man atrodo, jog ta tvirtovė, sukurta ir žemiškų akmenų, lankoma žemės žmonių, yra nebe tik pažintiniu požiūriu įdomus tyrinėti iš arti daiktas. Pažinimas išorinis teikia tik faktinį žinojimą. Tikėjimas nėra apie faktus, aš noriu kito pažinimo – to, kuris augina, kuris verčia būti labiau žmogumi ir labiau gyventi, kuris teikia ne tai, ką šiandien suprantu kaip laimę, o ugdo laimės suvokimą, kuris moko mylėti ir suprasti šiek tiek daugiau…

Pasirinkimas gerti Kristaus kraują man asmeniškai reiškia pasiryžimą dvasiniam augimui. Štai kodėl aš jį gėriau ir gersiu. Tai reikėjo padaryti sąmoningai, neraginamai vyresnių, neprievartaujamai – kaip individualizmo epochos vaikas, bet kokią doktriną galiu priimti tik kaip savo pasirinkimo reikalą. Štai kodėl aš priėmiau Švenčiausiąjį Sakramentą tik dabar.