Paprastai rašiniai, kurių pavadinimas yra klausimas, baigiami atsakymu į tą klausimą. Aš gi, nesitikėdama, kad visi iki vieno užklydusieji skaitys visą tekstą, pradedu nuo atsakymo. Vyras ir moteris yra tiesiog asmenybės, kurios gali būti priešai, gali būti partneriai, gali būti pora, šeima, meilužiai, draugai, bet niekada, niekada nebus iš tiesų tuo, kas jiems bandoma primesti daugelyje dedikuotų meilės klausimams rašliavų, kurių tiek pilni spalvotieji ir nespalvotieji periodiniai skaitalai.

Aš esu moteris, ir manęs visai neerzina vyrai. Madinga dejuoti “vyrai ir moteris niekada nesupras vienas kito”. Tai tiesa, bet ar supras kada nors vienas kitą du vyrai arba dvi moterys? Juos gali sieti kažkokie pomėgiai, vertybinės nuostatos, politiniai įsitikinimai, bet taip pat juos skirs daugybė dalykų, ir tų skirtumų visuomet begalės, tiktai jie daug mažiau dramatizuojami, nes su savo lyties žmogumi nėra siekiama tokio didelio artumo (homoseksualizmo atvejų neaptariu). Manau, jeigu būtų trokštama artimai susidraugauti su visa žmonija su tokiu pat ūpu, kaip stengiamasi įtikti visiems priešingos lyties atstovams, paaiškėtų, kad ne tik vyrai – iš Marso, o moterys – iš Veneros, o kiekvienas asmuo vis iš kitos planetos.

Pažiūrėkime, ką google`as atsako į užklausą “vyras ir moteris”:

“Moters vaidmuo yra būti atsakingai šeimos viduje – rūpintis buitimi, vaikais, namų jaukumu, o vyro — veikti už šeimos ribų – užtikrinti finansinį gerbūvį, įgyvendinti globalius sprendimus.” – sunku patikėti, kad XXI-ame amžiuje žmogus, tiriantis šeimos santykius gali štai taip, iš lempos mėtytis tokiais storais teiginiais… Aš esu mačiusi per daug vyrų, kurie sėkmingai naudojasi dulkių siurbliu,  prašmatniai kepa bulvinius blynus, kutena bei supa ant rankų dukrytes ir sūnelius, kad tikėčiau pirma teiginio dalimi. Antrąją gi dalį paneigia faktai, jog finansinis gerbūvis, bent jau Lietuvoje, sunkiai sukuriamas vieno asmens, o dėl globalių sprendimų, numetamų ant galvos nepasitarus, galima užsitarnauti skandalą namuose…

Ten pat rašoma (tarytum siekiant užglaistyti prieš tai buvusį teiginį, kad moterys – namų šeimininkės): “Moteris yra tobulesnė už vyrą. Tik gimusi moteris jau turi 90 procentų visų būtinų savybių ir jai reikia nedaug save tobulinti. Vyras – atvirkščiai, visą gyvenimą turi labai daug su savimi dirbti, tobulėti, kad prilygtų moteriai.” – nors ir kaip malonu būtų manyti, kad mes tokios tobulos, vis tik neįtikėtina, kad saviugda, mokymasis, tobulėjimas reikalingas tik kažkuriai vienai lyčiai… Demagogija.

Randu dar vieną “perlą“, kuriame peršami tokie šablonai, kaip “vyras įsimyli tuoj pat, o moterį galima užkariauti pamažu”, “vyrai priima sprendimus greitai, moterys – lėtai”, “vyras gyvena veržliai ir pagal planą, o moteris įsibėgėja iš lėto”… Ar bereikia pasidalinti asmenine patirtimi, kaip iš karto, žaibiškai ėmėme patikti vienas kitam, o po to abu pamažu įsileidome vienas kitą vis giliau į širdį? Kaip kartais man, moteriai, tekdavo kažką kirsti ar staigiai keisti, arba jam, vyrui – dvejoti, mąstyti ir pamažu subrandinti tvirtą svarbų sprendimą? Juk sprendimų greičiai priklauso nuo situacijos ekstremalumo lygmens. Jeigu sprendimui duota savaitė – tiek vyras, tiek moteris svarstys ne mažiau kaip savaitę, o jeigu įvyksta kažkas, reikalaujančio veiksmų čia ir dabar (pvz, kilo gaisras) – sprendimus abiejų lyčių atstovai priima vienodai žaibiškai… Apie gyvenimo strategavimą taip pat, manau, derėtų kalbėti remiantis žmogaus būdu, o ne lytimi. Vieni žmonės spontaniški, bohemiški, kiti – skrupulingi planuotojai, ir tai nepriklauso nuo lyties..

Mano manymu, vyrai ir moterys iš prigimties turi skirtumų, tačiau tie skirtumai – gerokai subtilesni negu “moteris valdo motiniškas instinktas, o vyrus – apvaisintojo stimulas”. Kiekvienas vyras (atmetant aseksualus ir dvasininkus) nori aistringo sekso, bet argi dar nepripratome prie akivaizdybės, kad jo nori ir moterys? Kiekviena moteris (taip pat su tam tikromis išimtimis) nori vaikų ir namų, bet kas pasakė, kad vyrai – nenori? Skirtumai tarp mūsų yra subtilūs. Moteriškumas ir vyriškumas reiškiasi ne tam tikrų bruožų būvimu ar trūkumu, o tiesiog specifiniais tam tikrų akcentų deriniais: kažkas vienos lyties elgesy išreikšta ryškiau negu kitos. Tai yra sunkiai pamatuojama, ir, net jeigu psichologija jau turėtų užtektinai rafinuotus instrumentus tų akcentų kombincaijų tyrimams, neišvengimai “eterį” toliau terštų melagingi tekstai apie marsiečių bei veneriečių palikuonis.

Imu galvoti, jog visi tie vyrų bei moterų skirtybių matavimai tėra spekuliacija, skirta paguosti, nuraminti nesekmes santykiuose patiriančius vyrus bei moteris. Juk, jeigu nepasisekė, lengviau tarti sau, kad visos moterys siekia apsikūdikinti, susitvarkyti buitį ir nesugeba plėsti akiračio, arba kad visi vyrai – sekso tetrokštantys, įgeidžių vergai, kuriems ištikimybė tiesiog neduota. Tuo tarpu sėkmingai puoselėjantys santykius žmonės gali jaustis didvyriais, atradę kažkokį bendrą tiltelį tarp tokių tolimų vyriškumo ir moteriškumo stichijų.

Tas priešybių eskalavimas, man atrodo, tik dar labiau supainioja lyčių santykius ir trukdo suprasti kitą lytį, o ne padeda. Dažnai įsitikindavau, kad paklausti savęs “o kaip aš jausčiausi tokioje situacijoje?” yra tiesesnis kelias į supratimą negu “o kaip vyras turėtų jaustis tokioje situacijoje?” Juk visi mes mėgstame šypsenas, juoką, gerą seksą, jaukumą, šilumą, skanų maistą, grožį, gražius rūbus, mėgstamus užsiėmimus, draugus, skonį atitinkantį meną, sėkmingą savirealizaciją, pasitikinčius savimi žmones, komplimentus, malonias dovanas, švarą namuose, vaikus ir N dalykų, tarp kurių žiauriai sudėtinga išskirti kažkokius vyriškus ar moteriškus… Tad kodėl moteris turi šokti striptizą, o vyras – parnešti pinigų? Aš už abipusį drabužių plėšimą nuo kūnų ir dviejų atlyginimų mėnesinį šeimos biudžetą.

Ir klausimas, kuris yra šito įrašo antraštė, net neturi atsakymo, būdamas iš pagrindų nekorektiškas. Vyrai ir moterys tiesiog negali būti priešpastatomi, ir jeigu tam tikri individai nesutaria – tai tik žemo santykių kultūros lygio pasekmė, bet niekaip ne lyčių skirtumų problema…